Raulio Castro “Perestroika”

Kuba - buvusi Ispanijos kolonija, paskelbusi nepriklausomybę 1868 m. Šalis pergyveno ir okupacijas, ir diktatorių savivalę, kol, galų gale pasuko tiesiu keliu į šviesų komunizmo rytojų.
Idiliškas Amerikos turistų rojus, Ernesto Hemingvėjaus mylima vieta, kur Senis plaukdavo į jūrą žvejoti kol... prie vietinių revoliucionierių Fidelio (Fidel Alejandro Castro Ruz) ir Raulio (Raúl Castro Ruz) Castro neprisijungė dar vienas revoliucijų profesionalas Che Guevara (Dr. Ernesto Rafael Guevara de la Serna). Po eilinio nesėkmingo bandymo nuversti valdžią pasislėpę Kubos Siera Maestra kalnuose sukilėliai sulaukė pasaulio žiniasklaidos ir politikų dėmesio – 6-jame dešimtmetyje buvo labai madinga koneveikti diktatoriškus režimus. O kai reportažą apie kalnuose pasislėpusius vargšus partizanus parodė didžiosios JAV televizijos kompanijos, judėjimas sulaukė JAV valdžios paramos ir netruko masiškai išplisti.
1959 metais generolo Batistos diktatūrą be kraujo praliejimo nuvertė Fidelio Kastro vadovaujami sukilėliai, šalyje įvykdyta nacionalizacija – beje – pirmiausiai nacionalizuotos Fidelio tėvų plantacijos – suprantama – tėvai brolių revoliucionierių išsižadėjo... vėliau, dideliam amerikiečių siaubui – įvesta komunistinė santvarka.
Kuba - vienintelė socialistinė valstybė Šiaurės ir Pietų Amerikoje, valdoma komunistų partijos. Nesunku suprasti, kad pagrindiniu Kubos draugu ir sąjungininku tapo tuometinė Tarybų Sąjunga. Sovietinė propaganda suskubo pakrikštyti Kubą „Laisvės sala“, o Chruščiovas ir Brežnevas kaip įmanydami bandė naudotis Kuba, plukdydami techniką, specialistus, kariškius ir varydami į neviltį amerikiečius. 1962-aisias vos nekilo branduolinis karas, kai Sovietai dislokavo Kuboje raketas, nukreiptas į JAV.
Tačiau, viską „sugadino“ M. Gorbačiovo „Perestroika“.
Kuba liko vieniša kelyje į šviesų komunizmo rytojų. Tačiau, Fideliui Castro vadovaujant, nebuvo jokių kalbų apie posūkį „į šoną“. Dar studentas būdamas Fidelis svajojo tapti pasaulio komunistų lyderiu. Sulaukė...
Tačiau realybė tokia, kad Fidelis Castro vadovavo Kubai nuo 1959-ųjų. Paskutiniaisiais metais, 1926 -aisiais gimęs kompartijos sekretorius net nebepasirodydavo šventiniuose paraduose, o jo pareigas praktiškai ėjo tuometinis šalies gynybos ministras, penkeriais metais jaunesnis Fidelio brolis Raulis. Sakykime, Kad Fidelis tyliai ramiai pagaliau išėjo į pensiją. 2008-iais Raulis Castro oficialiai tapo naujuoju Kubos prezidentu. Ir pradėjo „Perestroiką“.
Kaip ir prognozavo apžvalgininkai, naujasis “Laisvės” salos prezidentas – Raulis Castro – iškart pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Na, bent kol kas, jam sekasi sudaryti tokį įspūdį. Jau pirmomis vadovavimo savaitėmis įgyvendinti ir suplanuoti svarbūs pokyčiai paprastų kubiečių kasdieniniuose gyvenimuose, tuo pačiu nieko nekeičiant politinėje scenoje. Kubos politikos ribotumas ir vidinis skilimas tik stiprėja – ir toliau vaikomos politinių kalinių palaikymo demonstracijos…
Visi požymiai rodo, kad Raulis pasirinko taip vadinamą Vietnamo modelį, kai inicijuojamos modernios ekonominės reformos, tačiau visiškai ignoruojami politiniai pokyčiai. Galima atsekti sąsąjų ir su Meksika, kur 1990-aisiais vyko taip vadinama “Perestroika”, bet be “Glasnost”, kai buvo diegiamos ženklios ekonominės reformos, tuo tarpu politinėje terpėje, kur ta pati partinė ir politinė sistema veikia nuo 1920-ųjų, jokiais pokyčiais net nekvepėjo.
Taigis, Raulis Castro, pirmą kartą kubiečiams nedraudžia įsigyti ir turėti DVD grotuvų, mobiliųjų telefonų ir net kompiuterių (žinoma, naršyti internete – vis dar – nusikaltimas) ir, ar galite patikėti – Kubietis gali net apsistoti viešbutyje! (iki Raulio šia privilegija naudojosi tik užsieniečiai). Ir prie ko viskas prieis? Galbūt, ne užm kalnų tas laikas, kai kubiečiams bus net leidžiama laisvai išvykti ir gal net laisvai parvykti į savo šalį?
Vis dėl to, napanašu, kad Kubos reformos suteiktų laisvės savo piliečiams, ir apskritai, tai tik tolimas ir beveik negirdimas aidas kažkada M.Gorbačiovo pradėtos „Perestroikos“ Sovietų Sąjungoje. Apkritai, daugumas apžvalgininkų tvirtina, kad Raulio Castro reformos – grynai kosmetinės ir apsiriboja saloje dar egzotiškomis plataus vartojimo prekėmis, kuriomis deramai pasinaudoti, eiliniai kubiečiai net neturi pakankamai resursų ir galimybių.
Tačiau ką atkleidė „duonos ir žaidimų“ kaulas, numestas miniai?
Niekas tiksliai nežino, kiek konvertuojamos valiutos ir kokiems tikslams sukišta po čiužiniais pas eilinius šalies gyventojus, ar tai būtų JAV doleriai, ar eurai ar CUC (laisvai konvertuojami Kubos pesai – išrinktųjų privilegija). Pačią pirmą naujos prekybos dieną prie aukščiau išvardintų išsivysčiusios visuomenės elektroninės technikos žaisliukų nusidriekė kilometrinės eilės. Išvada paprasta – šalies juodojoje rinkoja cirkuliuoja tiek pinigų, kad net valdžiai buvo sunku įsivaizduoti. Ar tai būtų turistų palikti arbatpinigiai, ar iš Majamio kontrabandiniais kanalais atsiųstos dovanos nuo giminaičių, ar tai uždarbis „vokeliuose“ tų, kuriems pasisekė aptarnauti užsieniečius, dirbant vairuotojais, sodininkais ar namų prižiūrėtojais, realybė ta, kad ilgai slopintas ir staiga prasiveržęs buitinės technikos žaisliukų poreikis, o taip pat ir įsigijimo galimybės, Kuboje, pasirodo, žymiai didesnės, nei bet kas kada nors galėjo įsivaizduoti.
Sekantis žingsnis – kelionės į užsienį. Iki Raulio, kubietis, norints išvykti į užsienį, privalėjo gauti specialų pažymėjimą. Tam reikėdavo pateikti iškvietimą ir vizą, jei reikalaujama. Atsisakius pirmų dviejų reikalavimų, net jei reforma ir netaikoma gydytojams, mokytojams, neatlikusiems karinės tarnybos arba tarnaujantiems karinėse ir saugomo pajėgose, ne už kalnų – nauja emigracijos banga – Kuba tai pergyveno ‘70-aisiais, ’80-aisiais ir ‘90-aisiais, Rytų Europoje tai įvyko 1989-aisiais, Lietuvoje – įstojus į ES. Teisybės dėlei, verta paminėti, kad emigracija iš Kubos ir taip teka pačia srauniausia upe, kokia tik galima įsivaizduoti. Nelegaliai. Naujas maršrutas toks – Meksika, o iš ten – į JAV, Ispaniją ir Centrinės Amerikos šalis. Kubos „Perestroika“ gali sukelti tikrą emigracijos cunamį.
Ar jaunesniojo Castro žingsniai, bandant savo piliečiams „kabinti“ makaronus, pažeriant jiems elektroninių niekučių, ar ir rimtesnės iniciatyvos, tokios kaip žemės ūkio produkcijos liberalizavimas, ar net algų didėjimas „užsienio“ ekonomikos sektoriuje duos norimų vaisių? Visi Raulio planai gali kirviu nugrimzti į Karibų jūros dugną, jeigu Kubai, pavyzdžiui, tektų pirkti reikiamus 80 000 barelių naftos dienai rinkos kainomis. Kol kas Kuba, draugauja su Vensuela jos prezidento Hugo Chavez‘o asmenyje. Tačiau Chavez‘o pozicijos ne tokios jau ir stiprios. Ir jo likimas – ne Kubos rankose. Lygiai kaip ir kas užtikrins, kad Kubiečių pogrindis nesinaudos mobiliaisiais ir kompiuteriais (ir, žinoma, internetu, kompiuterių pagalba) – kovoje prieš režimą? Ar ilgai teks laukti, kol, liberalizavus užsienio keliones, kubiečiai pagaliau supras, kaip žiauriai jie apgaudinėjami?
Arba Raulis Castro toks pat laimės vaikis, kaip ir jo vyresnysis brolis, o jo politinis įžvalgumas leido padaryti neišvengiamą išvadą, kad, įvesdamas „Perestroiką“ be „Glasnost“, jis rizikuoja mažiau, nei nieko nekeisdmas? Bet kokiu atveju, Kuba keičiasi ir tai – nesustabdomas procesas. Galų gale, pasaulis, supratęs, kad įvairiais ekonominiais embargais nieko nepasieksi, imasi kitos taktikos – siūlo įvairiapusią pagalbą ir reikalauja, kad Kuba grįžtų į politinę Centrinės Amerikos ir Pasaulio areną.
Gal ir ne visai už kalnų laikas, kai „Laisvės“ sala pateisins savo vardą – laisvais rinkimais, laisva žiniasklaida ir pagarba žmonių teisėms.