KIEK KAINUOJA OSKARAS?

Oskaras
Vasario 22-ąją buvo įteikti Amerikos kino, mokslo ir menų akademijos apdovanojimai, liaudyje tiesiog vadinami “Oskarais”. Pagal statistiką – tai bene pats žiūrimiausias ir daugiausia dėmesio sulaukiantis renginys pasaulyje. Neverta net diskutuoti, kad jau visą mėnesį linksniuojami pretendentai į apdovanojimus galybėje kategorijų. Galų gale – net ir tie, kurie, nueina į kiną kartą per pilnatį, dažniausiai renkasi filmą-nugalėtoją. Ir nėra čia ko pykti – per mėnesį iki apdovanojimų ceremonijos žiniasklaidos sukeltas viešųjų ryšių cunamis ant savo keteros nesustabdoma jėga į potencialių žiūrovų sąmones neša pretendendentų į geriausiuosius pavadinimus ir pavardes. Teisybės dėlei pripažinkime – bet kuriuo atveju – tarp tokių filmų kūrėjų ir atlikėjų – garsios pavardės ir mylimi veidai, valdantys minias jau daug metų. Tuo pat metu visa, kas likę – nuskęsta, kaip mažytis žvejų laivelis, neatsilaikęs, prieš 9-ąją bangą. Ar kas nors prisimena tuos kitus, kurių nėra pretendentų į apdovanojimus sąraše? Vargu bau. Na, bent iki vasario 22-osios – tikrai ne.
Nebandysime nuspėti nugalėtojų, o juo labiau išvardinti visų pretendentų visose kategorijose. Pamatysite tiesiogiai patys. Net ir išsimiegoti spėsite, jei norėsite.
Faktas – Oskaras papildo filmų kūrėjų pinigines. Todėl – tai ne tik prestižas, bet ir banko sąskaitų papilnėjimas. Ką slepia kasmetinių Oskarų teikimo ceremonijos užkulisiai? Apžvelkime vienintelę kategoriją – pačią prestižiškiausią – “Geriausias metų filmas”. Kodėl toks geidžiamas ir brangus tas “Oskaras”? Ir kiek kainuoja jį gauti?
Tikslas – būti pastebėtiems Kino akademijos
Maždaug prieš mėnesį, filmo Frost/Nixon (“Frostas prieš Niksoną”) kūrėjai populiariausius Holivudo leidinius tiesiog paskandino reklaminiame lietuje. Pavyzdžiui – žurnalas “Variety” per 2 savaites atspausdino 5 puslapio dydžio reklaminius skelbimus. Na, jei “Variety” reklamos įkainių lentelė nemeluoja, Universal Studios paklojo mažų mažiausiai po $72,000 už kiekvieną skelbimą — daugiau nei $350,000. Dar galima būtų, giliau pakasus, rasti – kiek kainavo keturi Frost/Nixon (“Frostas prieš Niksoną”) dedikuoti veršeliai “Hollywood Reporter”. Ši spaudos kampanija, žinoma – tik skatikai, palyginus su reklaminiais pinigais, išleistais televizijai, radijo reklamai ir internetui. Ir visa tai – kad filmų kūrėjus pastebėtų kino akademija – tiksliau pasakius, kažkas iš tų 5 810 žmonių, kurie apsprendžia kino industrijos likimus, skirdama apdovanojimus už pasiekimus – Oskarus…
Visa ta reklaminė kampanija subrandino taip lauktų vaisių Universal Studios. Paskelbus nominacijas,

Frost/Nixon (“Frostas prieš Niksoną”)

buvo paminėtas tarp kitų keturių juostų, pretenduojančių į geriausio filmo titulą. Likę nominuotieji -

Slumdog Millionaire (“Lušnynų Milijonierius”),

The Reader (“Skaitovas”),

The Curious Case of Benjamin Button (“Neįprasta Bendžamino Batono istorija”) ir

Milk (“Pienas” "Milkas?") — visi pasižymėjo dosniomis viešųjų ryšių kampanijomis, kaip ir daugybė kitų filmų - Gran Torino, The Dark Knight (“Juodasis riteris”), Wall-E — deja, pritrūkusiems sėkmės, kad patektų į tą išsvajotą geriausio metų filmo nominantų ratą…
Šios viešųjų ryšių kampanijos nepigios. Ekspertai prognozuoja, kad skiriama dešimtys milijonų dolerių, o išskirtiniais atvejais, kai kurių filmų viešųjų ryšių kampanijų biudžetai beveik prilygsta net ir gamybos biudžetams…
Ar verta?
Žvilgterkime, ar tikrai auksinė statulėlė verta tiek pinigų ir įdedamų pastangų?
Ar tikrai visada viešųjų ryšių kampanijų kaštai patsiteisina, net jeigu filmui pasisekė patekti tarp tų išrinktųjų nominuotųjų metų geriausiojo apdvanojimui? Ir ar tikrai, nominantų pelnai padidėja tiek, kad atpirktų beribes viešųjų ryšių kampanijos investicijas? Ir apskritai… Parodykit mums skaičius, please…
Kantrybės – pamėginsime ir paskaičiuoti, mieli kino mylėtojai. Pradžiai – šiek tiek apstraktaus vertinimo. Žiniasklaidoje suskambėjus Oskarų varpui, geriausiam metų filmui nominuotoji juosta prailgina savo gyvenimą kino teatrų ekranuose ir žiūrovų sąmonėse mažiausiai mėnesį. (Nesunku išmąstyti – apdovanojimų ceremonija vyksta maždaug po mėnesio, nuo tada, kai paskelbiamos nominacijos). Tai reiškia – filmų gamintojai, aktoriai, ir šiaip suinteresuoti atstovai – svečiuosis televizijos ir radijo laidose, atsakinės į klausimus interneto forumuose, susuksime ir parodysime – ir iš gerosios, ir iš blogosios pusės, ir dar nesugalvotuose matmenyse trumpų ir ilgų dokumentinių filmų apie aktorius, kūrėjus ir šiaip… prijaučiančius – pavyzdžiui - kuo jie užsiima ne filmavimo aikštelėje - viskas, bandant užsitikrinti kuo daugiau kino teatrų ir juose kino salių, demonstruosiančių filmą.
Matematika paprasta – kuo daugiau kino teatrų įsisgys teisę rodyti filmą, tuo daugiau pinigų tas filmas uždirbs. Daugybė filmų išeina į didžiuosius ekranus preš paskelbiant Oskarų nominacijas tikintis kad, žiniasklaidos sukeltas lengvas brizas sustiprės į tikrą pinigų vėją, kuris išpūs (t.y. pripūs) tavo filmo bures, o įgautas pagreitis leis nuplaukti toliausia – t.y. arčiausiai aukso puodo…
Strategija
Million Dollar Baby (“Miljono dolerių vertės mergina”), paskelbus nominacijas kaip mat sumirgėjo 1863-jų kino teatrų salėse daugiau, nei iki nominacijų. Šiame sezone panašia strategija bando pasinaudoti ir “Lušnynų Milijonierius” (Slumdog Millionaire). Tik paskelbus nominacijas ir pretendentus per televiziją, iškart pasirodė “Lušnynų Milijonieriaus” reklaminis video. Kino teatrai jį pradėjo rodyti sekančią dieną. Ir visai nesvarbu, kiek vertingas produktas ir ką pamatysime filme – tokie sutapimai – neatsitiktinumas. Tiesiog – tai pats agresyviausias marketingas, koks tik gali būti.
Dar viena strategija – išlįsti į ekranus daug anksčiau, kai žiniaskalida labai atsargiai - tik puse lūpų – dar tik bando paskambinti auksiniais varpeliais apie tai, kas pretendentai į pretendentus? Tačiau prisiminkime Dreamgirls (“Svajonių merginos”) – iš auksinėmis raidėmis rašomo pretendento vardo liko šnipštas, kai merginas, atvirai šnekant, praignoravo akademija. Ir vietoj to, kad visus užgoštų savo dainomis, Dreamgirls staiga užkimo. Arba dar kitas atvejis – Babelis pakilo antram gyvenimui, paskelbus nominacijas.
Visus filmus vienija viena savybė – kuo ilgiau išsilaikyti didžiuosiuose ekranuose, susirenkant kuo daugiau pinigėlio prieš prasidedant gyvenimo etapui DVD pakuotėse. Ir apskritai, metų geriausio filmo nominaciją galima būtų pavadinti kinematografine viagra…
Iki paskelbiant Oskarų nominacijas, visi filmai jau būna rodomi kino teatruose mažų mažiausiai po keturias savaites, nes jų išleidimo data – iki Naujųjų. Didelė dalis filmų “sukasi” žymiai iš anksčiau. Būtent šie filmai tikisi sulaukti tos papildomos vertės, kuri uždirbtų tuos papildomus dolerius. Kadangi vertė dažniausia pakyla patekus į nominuotųjų sąrašus, palyginkime pretendentus į metų geriausiojo vardą ir tuos, kurie liko už laimingųjų burlaivio borto…
“Geriausieji” ir “Pretendentai”
Na štai – pagaliau ir sulaukėte. Štai jums skaičius - $6 663 508. “Newsweek” palygino daugybės filmų praėjusių ketverių metų duomenis. Tų, kurie kiekvienų metų sausio mėnesį rimtai pretendavo į apdovanojimus.
Galima būtų išskirti dvi kategorijas: “Geriausieji” - tie, kurie buvo paskelbti geriausiais ir “Pretendentai” – kuriems prognozavo “geriausiųjų” nominacijas per jų gyvavimą arba buvo nominuoti kitose kategorijose. Norint paskaičiuoti “metų geriausiojo” nominacijos efektą, buvo palyginta savaitgalių bilietų pardavimai keturias savaites prieš ir po apdovanojimų teikimo ceremonijos.
Per daug nesigilinant į sudėtingas formules ir visuomeninių tendencijų bei kino teatro mieste, kuriame jis pastatytas kintamuosius – jau aukščiau paminėtas skaičius – $6 663 508 - tiek “žaliųjų” daugiau susižėrė “metų geriausieji” lyginant su “pretendentais”. Priminsime, kad čia apžvelgiamas tik konkretus laikotarpis – ketrurios savaitės prieš ir po apdovanojimų teikimo ceremonijos.
Taigis, “metų geriausieji”, paskelbus nominacijas uždirbo maždaug $1 195 019 daugiau, negu keturias savaites prieš paskelbiant nominacijas. “Pretendentai” po nominacijų uždirbo $5,468,489 mažiau, kas įrodo natūralų pajamų ir susidomėjimo mažėjimą, jei nesi tarp išrinktųjų. Taigi, viską sudėjus, gauname $6 663 508.
(Svarbi pastaba – skaičiavimuose taip pat apstu ir išimčių – pavyzdžiui, Hotel Rwanda (“Ruandos viešbutis”) – nebuvo pretendentas į “metų geriausius”, bet uždirbo $3,8 mln daugiau, negu iki nominacijų paskelbimo.)
Šie metai gali būti ypatingi. Pamirškim tuos nelemtus šešis milijonus po kablelio. Slumdog Millionaire (“Lušnynų Milijonierius”) tik pradėtas rodyti it dar nepasiekė savo visų potencialių žiūrovų. Kaip ir The Reader (“skaitovas”), Milk ir Frost/Nixon (Frostas prieš Niksoną”). Ačiū “Metų geriausiojo” nominacijai – pats laikas pasiraitoti rankoves ir pasiruošti grėbti pinigus iš plūstančių į sales žiūrovų. The Curious Case Of Benjamin Button (“Neįprasta Bendžamino Batono istorija”) – vienintelis filmas jau pasiekęs plačiausią įmanomą žiūrovų auditoriją.
Jei nekreiptume dėmesio į Brad’ą Pitt’ą – o tai neįmanoma – atrodo, jog viešiesiems ryšiams išleisti pinigai save atperka. Na, bent šiais metais…