SAULĖTA ATEITIS

Nuo spaudos preso iki maudymosi kostiumėlio.

Tokia saulės energijos panaudojimo evoliucija.

Civilinėms reikmėms naudojamų saulės baterijų efektyvumas geriausiu atveju siekia iki 30%. Kosmosui ir kariniams tikslams – net iki 50%! Šis tas, ar ne?

Deja, ne viskas rožėmis klota….

Ar kas nors dar prisimena saulės energijos panaudojimo vajų, kilusį Jimmy Carter‘io prezidentavimo laikais? (Jimmy Carter‘is – 39-asis JAV prezidentas – past.) Dar prieš porą metų tai atrodė kaip seniai pamiršti reliktai.

O jeigu rimtai, tai bandymų pažaboti saulės energiją jau buvo Senovės Romos laikais, kai pro tikslingai pirčių pastatuose įstatytus langus, saulė apšildydavo patalpas, kad gerai jaustųsi atsigauti nuo politikos ar karų atėję respublikos gyventojai...

Tačiau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai buvo susirūpinta anglies išteklių sumažėjimu, saulės energijos panaudojimas ir atitinkamų technologijų vystymas įgavo pagreitį. Pirmieji praktiniai saulės energijos perdirbimo ir panaudojimo atvejai – varyti spaustuvių presams ir pasėlių irigacijos sistemas.

Tačiau, atradus naujus didelius naftos telkinius ir, palygint nedidelės kuro kainos visiškai užtemdė beužgimstančios saulės energetikos šviesą. Ir, kol pasaulis vėl nenugrimzdo į „krizę“ (8-ojo XX a. dešimtmečio energetikos krizė – past.), niekam ta saulė neberūpėjo...
Carter‘io prezidentatvimo laikais visuotinis saulės „baterizavimasis“ gan išdidžiai plėvesavo virš Kapitolijaus kalvos. Bet neilgai. Ronald‘o Reagan‘o (Ronald‘as Reagan‘as – 40-asis JAV prezidentas – past.) administracija, ilgai negaišdama, išmetė tą mintį iš galvos.
Šiais laikais saulės energijos panaudojimo vėl plačiai atgimsta pasauliniu mąstu.
Pažvelkime, kaip vystėsi saulės energetika per paskutinius 100 metų.

Spaudos presas

Augustine Mouchot‘as – prancūzų matematikas išradėjas. Dar 1866 m. jis pademonstravo pirmąjį saulės energija varoma variklį imperatoriui Napoleonui III. 1878-aisiais, tarptautinėje parodoje Paryžiuje pademnstruota jo sukurta ledo gamybos mašina buvo varoma... saulės energijos. O 1879 m. Augustine Mouchot‘as jau pritaikė sualės energiją spaustuvės presui varyti...

Laukų drėkinimas

Amerikiečių inžinierius Frank‘as Schuman‘as 1910-aisiais metais įrengė pirmąją pramoninių mąstelių saulės energijos surinkmo gamyklą Meadi, mažame Egipto kaimelyje netoli Kairo. Frankas ilgai brandino saulės energijos panaudojimo idėją ir net buvo susiruošęs pastatyti ir pritaikyti saulės energijos kolektorius savo gimtąjame miestelyje Tacony, Pensilvanijoje. Galų gale, Egipte nusipirkęs fermą, įrengė milžinišką saulės energijos kolektorių tinklą, kuris pilnai patenkino drėkinimo sistemos energijos poreikius kiaurą parą.
Tada Frank‘as taip atsiliepė apie saulės energiją: „Saulės energijos panaudojimas – faktas, o ne tiesiog „nuostabi galimybė“. Tai įeis į istoriją kaip ir kiti nuostabūs pasiekimai...“

Pirmasis Pasaulinis Karas sustabdė Shuman‘o technologijų vystymą... Vėliau Artimųjų Rytų naftos telkiniai nustūmė Frank‘o Shuman‘o eksperimentą užmarštin iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios.

Dr. Charles Abbott

Fizikas, tyręs oro ir klimato kaitos sąryšį su saulės aktyvumu, taip pat praktiškai bandęs pažaboti saulės energiją. Sukūrė visą eilę saulės energija varomų variklių.

Ch. Abbott‘as demonstruoja vieną iš savo saulės energija varomų variklių Amerikos mokslo naujovių konvencijoje 1936 m.

Pionieriai...

1954-aisiais metais pirmąją modernią saulės bateriją pristatė Bell Laboratories. Tai silikono puslaidininkių pagrindu sukonstruotas įrenginys, paverčiantis saulės šviesą elektros energija.

Palydovai nemeta šešėlio!

Vanguard 1 - pirmasis Saulės baterijomis „apginkluotas“ Žemės palydovas, paleistas į orbitą 1954-aisiais metais. Jis iki šiol sukasi aplink žemę. Beveik visi po Vanguard 1 paleisti palydovai naudoja saulės baterijas įrenginių energijos poreikiams patenkinti.

2 x 2 = ?

Pirmieji kalkuliatoriai su saulės baterijomis pasirodė apie 1978-ousius metus. Tai buvo Royal Solar 1, Sharp EL-8028 ir Teal Photon

Saulėtasis prezidentas...

1979-aisiais Jimmy Carter‘is ant Baltųjų Rūmų vakarų sparno stogo įrengia saulės baterijas, kurių pagaminta elektros energija buvo naudojama šildymui. Neilgam. Ronald‘o Reagan‘o paliepimu 1981 m. saulės baterijos buvo išmontuotos. Saulės energija Baltųjų Rūmų energetinėms reikmėms patenkinti nebuvo naudojama iki pat 2003-iųjų, kai maodernūs fotoelementai buvo sumontuoti ant ūkinio pastato stogo.

Saulės nutviekstas fiasko ...

Pirmoji Saulės energijos elektrinė – „Solar One“, skirta aprūpinti energija gyvenamuosius namus. 2400 namų ūkių. 6 megavatų galios technologijos abra-kadabra Kalifornijoje, JAV, kur daugybė kompiuterizuotų ir motorizuotų heliostatų kiaurą dieną „sekiojo“ paskui Saulės šviesą, pasisukdami reikiamu kampu. Fantastika! Pagaminti 1 KWh elektros energijos 1982-aisiais kainavo... 15 centų. Ir, valstybė, žinoma, ilgai tokios naštos nepakėlė. Nuo 1988-ųjų – tai veidrodinis vaiduoklis dykumoje. Nes modernizuoti ir prikelti gyvenimui „pigios“ energijos surinktuvę... per brangu. Puikiausias įrodymas, kad elektros energija iš Saulės – tik saldus prasimanymas...

TOP GEAR!

General Motors „Saulėmobilis“ Sunraycer lėkė link pergalės pirmosiosee saulės energija varomų automobilių lenktynėse 1987-aisiais metais. Tradicinėmis tapusiose varžybose, vykstančiose Australijos platybėse, kasmet dalyvauja ratuoti įrodymai, kad saulės energija vis dėl to – ir smagu, ir naudinga. Tiesa, statistikos megėjams reikėtų paminėti, kad Sunraycer laimėjo varžybas vidutiniškai riedėdamas 42 mylių per valandą greičiu (maždaug 60km/h – past.) 1987-aisiais, šiuolaikiniai keturračiai monstrai lekia beveik 62 mph (apie 90 km/h) greičiu!

Ant stogo lipau...

Vis plačiau įdiegiant Kyoto protokolą pasaulyje, saulės baterijos ant gyvenamųjų namų stogų – jau nebe stebuklas. Ir vandenį šildo, ir šviečia, ir šildo. O šiais laikais tai labai ištobulėjo – korporacijos FAFCO ant stogų montuojamos vandens šildymo saulės baterijos – lanksčios ir lengvai sumontuojamos. Kaip kokie langų roletai. Brangokai kainuoja – pigiai atsieina... $1500 – ir jūsų šildymo sąskaitos sumažėja iki 50%!

Kai baterijos išsenka...

Tebūnie... šviesa! Į pagalbą ateina saulės baterijos. Pakraunam telefonus, kompiuterius, grotuvus, fotoaparatus. Ir nesvarbu, kad visa apranga – tik maudymosi kostiumėlis, o nešiojamą elektros generatorių atstoja... elegantiškas rankinukas. Vartotojiška visuomenė – puikus progreso variklis... Su Konarka technologies jau supažindinome ansktesniuose Tiesos numeriuose. Nuo užuolaidų iki tentų, ar priglundančių drabužių... Seksualu ir universalu.

Šviesi ateitis..?

Didžiausia žmonijos istorijoje saulės elektrinę planuojama paleisti 2013-aisiais metais. Visai šalia Los Andželo, saulės nutviekstoje dykumoje. Projektą vysto energetikos bendrovė Southern California Edison ir saulės energijos įrangos gamintoja BrightSource.Planuojama, kad naujoji saulės elektrinė, susidedanti iš 7 technologinių vienetų, pagamins daugiau elektros energijos, nei galingiausia atominė elektrinė. Pasiekus projektinį pajėgumą, naujoji elektrinė aprūpins energija 845 000

namų ūkių. Tai daugiau, nei visame San Franciske...

Tačiau, jei bent peržvelgėte ankstesnius šio straipsnio skyrelius, tokias prognozes siūlytume vertinti atsargiai...

“Oskaras” už metų geriausią filmą įteikiamas…

Ką iš tikrųjų veikia Holivudo prodiuseriai?
Kokius darbus jie nudirba, statant filmą?
Visokius, ar... jokius?

Mieli skaitytojai, paprastai žiūrėdami filmą, turbūt nedaugelis paskaitote pavardes titruose. Žinoma, angliškai tai skamba gražiau – “credits” (past.) – lyg koks apdovanojimas… Galų gale – viskas, kas sudomino ir dėl ko atvykote į kino teatrą, ar įsitaisėte prie televizorių ekranų jau seniai perskaityta ir pamatyta reklaminiuose plakatuose, bei anonsuose, pasakysite. Kitaip tariant – žiūrovus pritraukia garsios pavardės ir pažįstami veidai. Dažniausiai tai – aktoriai, ar režisieriai. “Prodiuseris” – tokia pakankamai mistinė ir plačiąjai publikai nepažįstama pareigybė. Ir tikrai – būkime atviri, kai būna paskelbtas svarbiausias metų “Oskaras” – t.y. geriausias metų filmas – statulėlė įteikiama… ne garsiam režisieriui (kaip absoliučiai daugumai mano pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, su kuriais tenka bendrauti, atrodo), ar žydrojo ekrano žvaigždėms, kurias diena iš dienos vienaip ar kitaip linksniuoja įvairiausio plauko žiniasklaida. Šis brangus apdovanojimas įteikiamas filmo “prodiuseriams”. Dažniausiai – visiškai plačiąjai auditorijai nematytam ar negirdėtam asmeniui, ar asmenų grupei. Kartais net ir visa puokštė “Oskarų”. Kad kiekvienam kliūtų… Kokie iš tikrųjų priuserio nuopelnai?

Jei taip galima būtų išsireikšti – prodiuseris – piemuo, ganantis visas filmo aveles nuo pradžių iki galo. Kitaip tariant – tai žmogus, organizuojantis ir vadovaujantis filmo gamybai. (Angliškai “producer” – kilęs iš žodžio “production” – gamyba – past.)
Paprastai, kinas – tai prodiuserio (ar prodiuserių) idėja, kuri pradžioje išvystoma bent iki scenarijaus (dažnai bendradarbiaujant su scenarijaus autoriais – past.). Tada prodiuseris užtikrina visas reikiamas teises į planuojamą filmuoti filmą. Neapainiokite su Lietuva – paprastai, normaliame pasaulyje, prodiuseris pasamdo režisierių, kuris režisuos būsimą filmą, palaimina visų aktorių ir kino kūrėjų komandos samdymą. Na, dar liko, atrodytų, visiškai nereikšmingi dalykai – biudžeto sudarymas, ir priežiūra, bei, taip vadinama “postprodukcija”. Lietuviškai šnekant, tai – filmo montažo, muzikinio takelio sukūrimo ir gamybos priežiūra, bei smagioji dalis – žiūrovų trokštamos, apkalbamos, mylimos ir nekenčiančiamos filmo žvaigždės – pradedant režisieriais ir baigiant aktoriais – nusiunčiamos dalyvauti įvairiuose pokalbių šou, kad pareklamuotų filmą.

Jerry Bruckheimer – „Pirates Of Carribean“, „CSI“, „Pearl Harbour“ ir kt.

„Kiekvieną kartą, statydamas filmą, nejučia pagalvoju, kad tai bus mano paskutinis darbas, nes žiūrovai filmo nežiūrės. Man visada atrodo, kad patirsiu nesėkmę. Aš mirtinai bijau...“

Dažnai “prodiuseris” – tai tik aisbergo viršūnėlė. Tie, kurie paskaito filmo titrus, tą jau išsiaiškino. Pavyzdžiui – 2009 m. “Oskaras” už geriausią filmą – “Lušnynų milijonierius” (Slumdog Millionaire – past.) - vieno prodiuserio, dviejų vykdančiųjų prodiuserių (executive producer), dviejų vykdančiųjų koprodiuserių (co-executive producer), koprodiuserio, asocijuoto prodiuserio (associate producer) ir, taip vadinamo, “lain” prodiuserio (line producer) – nuopelnas.

Chris Carter – „X Files“, „Millenium“ ir kt.

„Kai pastebėsite mane šlaistantis aplink, apsivilkus prabangų kostiumą – bus ta diena, kai norėsiu, kad kas nors paleistų kulką man į kaktą...“

Vykdantysis prodiuseris dažnai turi teises į knygą ar istoriją, kurios motyvais pastatytas filmas. Nesigilinsime į filmo biudžeto ypatybes ir subtilybes – tai per daug sudėtinga. Kad būtų paprasčiau ir aiškiau – aukščiau išvardintos teisės sudaro mažiausiai 25% filmo biudžeto. Vykdantieji prodiuseriai retai prisideda prie filmo kūrybinių ar techninių procesų ir paprastai dirba prie kelių skirtingų projektų iš karto. “Vykdantysis koprodiuseris” (executive co-producer) – titulas paprastai taikomas filmų gamybos studijos svarbiems asmenims arba distributoriams, kurie pretenduoja į gan ribotą projekto finansų dalį. Koprodiuseris (co-producer) atsiskaito prodiuseriui ir, paprastai jis prižiūri aktorių atranką, finansavimą ar postprodukciją. Lain prodiuseris (line producer) visada kažkur netoliese filmavimo aikštelės – jis prižiūri, kad biudžete numatyti išleisti pinigai, būtų išleisti pagal paskirtį! Dažniausiai tai reiškia – jokio kūrybinio indėlio. Tik matematika...

David Chase – „Sopranos“ ir kt.

„Visada buvau kitoks. Prisimenu, kažkada skrisdamas lėktuvu, žiūrėjau filmą „Graži moteris“. Aplink visi tiesiog sprogo iš juoko. „Ho-ho-ho!“, „Ha-ha-ha!“... Man buvo visai nejuokinga. Nei dramatiška. Tiesiog... niekaip. Pagalvojau – tuoj iššoksiu iš lėktuvo...“

“Asocijuotas prodiuseris” (Associate producer) dažniausiai – tiesiog – garbės titulas. Kartais tai netgi tam tikra kompensacija už gerai atliktą darbą filmavimo aikštelėje. Būkime atviri – skirtumas yra – ar tu patenki tarp visų mirtingųjų, surašytų neįskaitomu šriftu, ar atsiduri olimpo viršūnėje, šalia kitų išrinktųjų. Na, bent įskaitomas išskirtinis šriftas titruose. Dažnai - tai nedaug prodiuseriui kainuojantis būdas – atsidėkoti ar apdovanoti kolegas ir bendražygius, kurie, ištikrųjų mažai, ar visiškai neprisidėjo prie konkretaus filmo kūrybos ir gamybos. Kaip prodiuseris David’as Mamet’as rašė apie savo filmą State and Main (2000) – “asocijuotas prodiuseris – titulas, kurį suteiki sekretorei, kad nereikėtų kelti algos…”

Darren Star – „Sex & The City”, “Cashmiere Mafia”, “Beverly

Hills 90210” ir kt.

„Vyriškos nuogybės, rodomos ekrane, palygint su moteriškomis – visada buvo tabu. Kiek save prisiminu, filmuojant vyrus ir moteris, naudojami dvigubi standartai. Manau, kad atėjo laikas, kai ekrane vyriškos nuogybės turi būti matomos nei kiek ne mažiau, nei moteriškos...“

Iš kitos pusės – titulas “prodiuseris” filmo titruose – negarantuoja “Oskaro”,

net jei filmas ir nugali “metų geriausiojo” rinkimuose. Amerikos Prodiuserių Gildija (Producers Guild of America) ir Kino, Mokslo ir Menų Akademijos prodiuserių vykdantysis komitetas griežtai kontroliuoja nominuotų juostų prodiuserių darbą. Griežtieji kontrolieriai vykdo tikrą tyrimą, stengdamiesi įvertinti prodiuserio darbą. Susitinka ir kalbasi su daugybe prie filmo dirbusių žmonių – nuo pasiuntinuko iki filmo kūrėjų komandos. Ir, kartais, šis tyrimas palieka prodiuserį už borto, kaip tai įvyko 2004-aisiais. Iš 6 metų geriausiojo apdovanojimą iškovojusio filmo Crash (“Susidūrimas”) prodiuserių, Akademija apdovanojo tik 4.

Visi žemesni “prodiuserių” titulai gali būti dalijami neatsiklausus Prodiuserių gildijos. Tai nusprendžia filmo teisių turėtojas. Šie titulai dažnai išreiškia skirtingus įvertinimus skirtinguose filmuose. Ypač, kai kalbame apie mažo biudžeto filmus, kur, palygint nedaug žmonių atlieka daugybę pareigų vienu metu.

Tai tiek tų juokų apie sekretorių pamaloninimą… O jūs nuspręskite patys, ar daug reikia nuveikti prodiuseriui ir viesiems kitiems prodiuseriams, kad filmą pamatytų žiūrovai. Ir, ar verti jie priglausti “Oskarą” ant asmeninių trofėjų lentynos…

Pagal Amerikos Prodiuserių Gildijos ir Kino, Mokslo ir Menų Akademijos nuostatas.

KELIO PRADŽIA

Turbūt, didžiausi Žemės gyventojų pasiekimai turėtų būti tiesiogiai dėkingi nepamatuotam planetos resursų švaistymui – nuo naftos ir mineralų, iki medžių ir vandens. Nenumaldomai augant planetos gyventojų skaičiui, natūralių energetinių šaltinių atsargos senka ir, jei atvirai, mes negalime sau to leisti. Ir, nors plastiko, aliuminio ir popieriaus perdirbimas – gera pradžia – bet, tai jau ne naujiena. Susipažinkite su keletu naujovių, kurie gali padėti galutinai nenužudyti planetos, kurioje gyvename – nuo naujos kartos elektros lempučių ir saulės baterijų, iki vėju varomų krovininių laivų.

LED (Light Emitting Diod) šviestuvai: nekreipiant dėmesio į madas ar žiniasklaidos keliamą susižavėjimą, LED šviestuvai tikrai skamba kaip nuostabi idėja
Kai visas pasaulis pareigingai bando plačiai įdiegti kompaktiškas fluorecensinius šviestuvus, nauja šviestuvų karta jau beldžiasi į duris. LED šviestuvai naudoja minimaliai energijos, lyginant su įprastais šviestuvais, “gyvena” žymiai ilgiau ir neturi savo sudėtyje švino ar gyvsidarbrio. Ekspertų nuomone, geriausi naujos kartos atstovai – tai firmos Lemnis Lighting šviestuvai. LED šviestuvai jau kurį laiką naudojami skaitmeniniams informaciniams ekranams iliuminuoti arba įvairiems šviesioforų signalams, iki šiol gamintojams nelabai sekėsi pagaminti baltą arba bespalvį LED šviestuvą, tokį pat galingą, kaip ir kaitinamosios lemputės. Na, jei atvirai net ir paminėtieji Lemnis Lighting šviestuvai dar nepasiekė pageidaujamų rezultatų. Kol kas pasisekė sukurti 40W ir planuojama 60W galingumo atitikmenys. Kaina taip pat kandžiojasi - $30-40. Iš kitos pusės, toks šviestuvas Atrodo, kaip įprasta kaitinamoji lemputė, šviečia lygiai, be jokio mirgėjimo, beveik neįkaista, neskleidžia ultravioletinių spindulių, gali degti net 50 kartų ilgiau (iki 50 000 valandų – past.), nei įprastos lemputės, sudėtyje – jokio švino ar gyvsidabrio ir, galų gale, toks šviestuvas naudoja tik... apgailėtinus 4W. Štai jums – ir efektyvu ir ekonomiška.

Parasparnis-burė: seniausias pasaulio traukos būdas gali sugrįžti į laivybą…
Ar kada nors domėjotės, kiek gali nuplaukti didžiausi konteinerius plukdantys krovininiai laivai, sunaudodami 1 galoną degalų? Kaip jums apie 12 metrų? Pasauliniu mąstu tai sudaro apie 2 milijardus barelių naftos per metus. Jei pasaulio laivybos pramonė būtų atskira valstybė, tai anglies išmetamųjų dujų didžiausių teršėjų sąraše ji būtų 7. Todėl kai kurios didžiosios laivybos kompanijos svarsto galimybę pažaboti vėjo energiją. Čia nekalbama apie tradicines bures – tam reiktų keisti laivo korpuso konstrukciją, kad jis išlaikytų burėms reikalingų stiebų sukeliamų jėgų poveikį. Vietoj tradicinių stiebų ir burių, įsivaizduokite milžinišką - 20 000 kvadratinių pėdų ploto parasparnį – prikabintą prie laivo pirmagalio. Tai būtų palygint visai nebrangus patobulinimas, papildomas elementas, visiškai nereikalaujantis keisti laivo konstrukcijos. Tačiau, neverta pulti į euforiją. Šie pramoniniai parasparniai nėra toks jau paprastas įrenginys. Juk net paprasčiausiam aitvarui paleisti parke reikia reikia bent dviejų žmonių – vienas laiko už valo, kitas pakelia aitvarą ir padeda pagauti vėją. Taigi, laivo pirmagalyje sumontuojame kažką panašaus į roboto manipuliatorių ir problema išspręsta, pasakysite. Vienas bet... Mes kalbame apie... futbolo aikštės dydžio aitvarą! O kas, jeigu staiga dingo vėjas ir jūsų futbolo aikštė su trenksmu krenta į bangas atsigaivinti?
Vokietijos kompanija SkySails (Dangaus burės – past.) vis dėl to išsprendė aukščiau minėtas problemas ir sukūrė visiškai automatizuotą laivo burės-parasparnio sistemą, nereikalaujančią netgi specialių įgūdžių, valdant tokią burę. 2008-aisiais SkySails išbandė naujos kartos bures, nuplukdydami 10 000 tonų talpos laivą iš Vokietijos į Venesuelą ir atgal, taip sutaupydami apie 20% variklio darbo. Ar vertėjo dėl tiek, paklausite? Žingsnis po žingsnio, kaip liaudyje sako...

Plastikinės saulės baterijos: lengvos ir pigios. Gali būti labai praktiškas išradimas...
Alan’as Heeger’is, Kalifornijos Universiteto Santa Barbaroje fizikos profesorius didžiuojasi saulės baterijomis, įrengtomis ant namo stogo. “Kiekvieną dieną, kai tik pakyla saulė, mano skaitliukas, jie taip galima būtų išsireikšti – sukasi atgal, nes aš parduodu elektros energijos perteklių” – sako Alan’as. Tačiau, tokio dydžio sistema, dengianti profesoriaus namų stogą, gali kainuoti apie $60 000. Todėl Heeger’is pamėgino sukurti kažką panašaus į plastikines saules baterijas – pigius puslaidininkius fotoelementus nanotechnologijų pagrindu, kurie 500 kartų plonesni nei žmogaus plaukas. Kitaip, nei įprasti silikono puslaidininkiai su integruotomis schemomis, kurie sintetinami aukštoje temperatūroje, šie fotoelementai surenkami kambario temperatūroje ir tvirtinasi ant paprasčiausios celofano plėvelės. Plėvelė, savo ruožtu, gali būti tvirtinama prie praktiškai bet kokios formos paviršiaus, taip sudarant plonytį saulės energijos surinkimo ir perdirbimo rūbą,
Heeger’is 2000-aisiais buvo apdovanotas Nobelio premija už pasiekimus Chemijos srityje, taip įvertinant jo darbą kuriant panašias technologijas. Profersorius taip pat yra vienas iš kompanijos Konarka Technologies steigėjų – 2008 metais pristačiusios pirmuosius nedidelius įrenginius. Įsivaizduokite kuprines arba rankines, kurių viršutinis sluoksnis – naujosios lanksčiosios saulės baterijos – puikus būdas, pakrauti mobilųjį telefoną neieškant rozetės, arba kaip jums tokia palapinė? Elektros energijos šaltiinis – tiesiog virš galvos. "Mūsų saulės baterijos ne tik lengvutės – jas galima sulankstyti arba suvynioti, kaip kokį audeklą”, sako Heeger’is.
Tačiau kiekviena tiesa turi dvi puses. Šios saulės baterijos kol kas konvertuoja tik apie 5% saulės šviesos energijos, kai tuo tarpu tradicinių sauės baterijų efektyvumas 15-18%. Dar vienas trūkumas – jos konvertuoja tik matomą saulės šviesos spektro dalį.
Bet kokiu atveju, kai perdirbimo efektyvumas priartės bent prie 15% ribos, ši technologija taps neįkainojama. Šiuo metu pasaulyje bent milijardui žmonių elektros energija – vis dar prabanga. O nedidelė sistema, net ir pagaminanti mažiau nei 100W elektros energijos, jau suteiktų pakankamai šviesos skaityti, ar pakankamai energijos, kad galima būtų klausyti radijo ar net žiūrėti televiziją.
Ir jokių išmetamųjų dujų arba mechaninių dalių…

Aptera: Hibridas, galintis nuvažiuoti 500 km su 1 galonu degalų.
Ar kada nors susimąstėte, kad daugiausia energijos sunaudojama pajudinti iš vietos patį automobilį – ir nuo keleivių kiekio tai praktiškai nepriklauso. Dabartiniai rinką užkariavę automobiliai pritaikyti mums – tinginiams ir pasipūtėliams, tuo pačiu visiškai nepagalvojus apie aerodinamiką ir lengvumą, ar kuro sąnaudas – nors išrasta pigių ir tvirtų medžiagų, užtikrinančių saugumą, kuriomis ir Hummer’is didžiuotusi.
Tačiau Aptera Motors prototipas galėtų tai pakeisti. Pagaminta iš ultralengvų ir supertvirtų medžiagų, moderni forma taip pat ir tam, kad išgauti maksimalų aerodinaminį efektyvumą. Aptera Motors vysto dvis kryptis – hibridus ir pilnai elektra varomus automobilius, kuriuos pakrauti galima tiesiog… iš rozetės. Tačiau, pilnai elektriniams automobiliams reikalinga ir speciali infrastruktūra, kuri jau kuriama kai kuriose pasaulio šalyse, hibridai vis dėl to yra pragmatiškesnis šiandienos produktas – nors ir nebeilgam.
Firmos savininkai labiau rūpinasi patobulinimais ir projekto vystymu, nei pardavimais. Pirmieji 1300 automobilių buvo užsakyti iš anksto, neišleidus nė cento reklamai. (Na, kol kas tik Kalifornijoje – tai taip pat sutaupo distribucijos ir serviso tinklo išlaidas).
Ir, nors kol kas tai nėra automobilis be trūkumų – pvz. – jam pakrauti reikia beveik visos nakties, Aptera automobiliai parsiduoda patys, lyg būtų karšti pyragėliai šaltą žiemos rytą. (2-vietis Aptera kainuoja apie $30 000 – past.) Ak, tiesa – kiek kainuoja benzinas? Kad ir $150 už barelį... Apteros savininkams tai nerūpi...

Klimato patruliai: kas “žaliausias”?
2007 metais pradėjo veikti nepelno organizacija, kurios interneto svetainėje ClimateCounts.org galite susipažinti su „žaliaisiais“ didžiųjų pasaulio kompanijų – nuo PepsiCo iki Microsoft – reitingais. Skaičiavimai ruošiami vadovaujantis 22-iem kriterijais – tarp jų – anglies išmetamosios dujos, išmetamųjų dujų sumažinimas, parama draugiškoms aplinkai iniciatyvoms, įstatymams ir kita. Rezultatai atnaujinami kasmet. Štai keletas pavyzdžių – turbūt, nedaug kam žinomos jogurtų ir kitų pieno produktų gamybos firmos Stonyfield Farm rezultatas – 63 taškai iš 100 galimų – ir tai vienas aukščiausių rezultatų pasaulyje, kai tuo tarpu Apple Inc., nepaisant visos skambios “žalios” įvaizdžio kūrimo ir viešųjų ryšių, sugebėjo ištempti tik… 2. Ar jums neatrodė, kad tas jų kompiuterinis obuolys turėtų būti nors kiek toksiškas – va – pas Mildažytę – tikras žaliukas… Žodžiu – dvejetukininkai…
Gary Hirshberg’as – šios organizacijos įkūrėjas neslepia, kad vienas iš šios internetinės kampanijos tikslų – paskatinti investuotojus remti pramonę, kuri ne teoriškai o tikrai praktiškai rūpinasi apilinkos apsauga.
„Mes esame tik ilgo keio pradžioje. Baikime pagaliau elgtis taip, lyg Žemė – tai tiesiog įrankis mūsų ekonominiams tikslams pasiekti, visiškai nesirūpinant dėl pasekmių. Būkime atsakingi“, - sako Hirshberg’as.

Raulio Castro “Perestroika”

Kuba - buvusi Ispanijos kolonija, paskelbusi nepriklausomybę 1868 m. Šalis pergyveno ir okupacijas, ir diktatorių savivalę, kol, galų gale pasuko tiesiu keliu į šviesų komunizmo rytojų.
Idiliškas Amerikos turistų rojus, Ernesto Hemingvėjaus mylima vieta, kur Senis plaukdavo į jūrą žvejoti kol... prie vietinių revoliucionierių Fidelio (Fidel Alejandro Castro Ruz) ir Raulio (Raúl Castro Ruz) Castro neprisijungė dar vienas revoliucijų profesionalas Che Guevara (Dr. Ernesto Rafael Guevara de la Serna). Po eilinio nesėkmingo bandymo nuversti valdžią pasislėpę Kubos Siera Maestra kalnuose sukilėliai sulaukė pasaulio žiniasklaidos ir politikų dėmesio – 6-jame dešimtmetyje buvo labai madinga koneveikti diktatoriškus režimus. O kai reportažą apie kalnuose pasislėpusius vargšus partizanus parodė didžiosios JAV televizijos kompanijos, judėjimas sulaukė JAV valdžios paramos ir netruko masiškai išplisti.
1959 metais generolo Batistos diktatūrą be kraujo praliejimo nuvertė Fidelio Kastro vadovaujami sukilėliai, šalyje įvykdyta nacionalizacija – beje – pirmiausiai nacionalizuotos Fidelio tėvų plantacijos – suprantama – tėvai brolių revoliucionierių išsižadėjo... vėliau, dideliam amerikiečių siaubui – įvesta komunistinė santvarka.
Kuba - vienintelė socialistinė valstybė Šiaurės ir Pietų Amerikoje, valdoma komunistų partijos. Nesunku suprasti, kad pagrindiniu Kubos draugu ir sąjungininku tapo tuometinė Tarybų Sąjunga. Sovietinė propaganda suskubo pakrikštyti Kubą „Laisvės sala“, o Chruščiovas ir Brežnevas kaip įmanydami bandė naudotis Kuba, plukdydami techniką, specialistus, kariškius ir varydami į neviltį amerikiečius. 1962-aisias vos nekilo branduolinis karas, kai Sovietai dislokavo Kuboje raketas, nukreiptas į JAV.
Tačiau, viską „sugadino“ M. Gorbačiovo „Perestroika“.
Kuba liko vieniša kelyje į šviesų komunizmo rytojų. Tačiau, Fideliui Castro vadovaujant, nebuvo jokių kalbų apie posūkį „į šoną“. Dar studentas būdamas Fidelis svajojo tapti pasaulio komunistų lyderiu. Sulaukė...
Tačiau realybė tokia, kad Fidelis Castro vadovavo Kubai nuo 1959-ųjų. Paskutiniaisiais metais, 1926 -aisiais gimęs kompartijos sekretorius net nebepasirodydavo šventiniuose paraduose, o jo pareigas praktiškai ėjo tuometinis šalies gynybos ministras, penkeriais metais jaunesnis Fidelio brolis Raulis. Sakykime, Kad Fidelis tyliai ramiai pagaliau išėjo į pensiją. 2008-iais Raulis Castro oficialiai tapo naujuoju Kubos prezidentu. Ir pradėjo „Perestroiką“.
Kaip ir prognozavo apžvalgininkai, naujasis “Laisvės” salos prezidentas – Raulis Castro – iškart pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Na, bent kol kas, jam sekasi sudaryti tokį įspūdį. Jau pirmomis vadovavimo savaitėmis įgyvendinti ir suplanuoti svarbūs pokyčiai paprastų kubiečių kasdieniniuose gyvenimuose, tuo pačiu nieko nekeičiant politinėje scenoje. Kubos politikos ribotumas ir vidinis skilimas tik stiprėja – ir toliau vaikomos politinių kalinių palaikymo demonstracijos…
Visi požymiai rodo, kad Raulis pasirinko taip vadinamą Vietnamo modelį, kai inicijuojamos modernios ekonominės reformos, tačiau visiškai ignoruojami politiniai pokyčiai. Galima atsekti sąsąjų ir su Meksika, kur 1990-aisiais vyko taip vadinama “Perestroika”, bet be “Glasnost”, kai buvo diegiamos ženklios ekonominės reformos, tuo tarpu politinėje terpėje, kur ta pati partinė ir politinė sistema veikia nuo 1920-ųjų, jokiais pokyčiais net nekvepėjo.
Taigis, Raulis Castro, pirmą kartą kubiečiams nedraudžia įsigyti ir turėti DVD grotuvų, mobiliųjų telefonų ir net kompiuterių (žinoma, naršyti internete – vis dar – nusikaltimas) ir, ar galite patikėti – Kubietis gali net apsistoti viešbutyje! (iki Raulio šia privilegija naudojosi tik užsieniečiai). Ir prie ko viskas prieis? Galbūt, ne užm kalnų tas laikas, kai kubiečiams bus net leidžiama laisvai išvykti ir gal net laisvai parvykti į savo šalį?
Vis dėl to, napanašu, kad Kubos reformos suteiktų laisvės savo piliečiams, ir apskritai, tai tik tolimas ir beveik negirdimas aidas kažkada M.Gorbačiovo pradėtos „Perestroikos“ Sovietų Sąjungoje. Apkritai, daugumas apžvalgininkų tvirtina, kad Raulio Castro reformos – grynai kosmetinės ir apsiriboja saloje dar egzotiškomis plataus vartojimo prekėmis, kuriomis deramai pasinaudoti, eiliniai kubiečiai net neturi pakankamai resursų ir galimybių.
Tačiau ką atkleidė „duonos ir žaidimų“ kaulas, numestas miniai?
Niekas tiksliai nežino, kiek konvertuojamos valiutos ir kokiems tikslams sukišta po čiužiniais pas eilinius šalies gyventojus, ar tai būtų JAV doleriai, ar eurai ar CUC (laisvai konvertuojami Kubos pesai – išrinktųjų privilegija). Pačią pirmą naujos prekybos dieną prie aukščiau išvardintų išsivysčiusios visuomenės elektroninės technikos žaisliukų nusidriekė kilometrinės eilės. Išvada paprasta – šalies juodojoje rinkoja cirkuliuoja tiek pinigų, kad net valdžiai buvo sunku įsivaizduoti. Ar tai būtų turistų palikti arbatpinigiai, ar iš Majamio kontrabandiniais kanalais atsiųstos dovanos nuo giminaičių, ar tai uždarbis „vokeliuose“ tų, kuriems pasisekė aptarnauti užsieniečius, dirbant vairuotojais, sodininkais ar namų prižiūrėtojais, realybė ta, kad ilgai slopintas ir staiga prasiveržęs buitinės technikos žaisliukų poreikis, o taip pat ir įsigijimo galimybės, Kuboje, pasirodo, žymiai didesnės, nei bet kas kada nors galėjo įsivaizduoti.
Sekantis žingsnis – kelionės į užsienį. Iki Raulio, kubietis, norints išvykti į užsienį, privalėjo gauti specialų pažymėjimą. Tam reikėdavo pateikti iškvietimą ir vizą, jei reikalaujama. Atsisakius pirmų dviejų reikalavimų, net jei reforma ir netaikoma gydytojams, mokytojams, neatlikusiems karinės tarnybos arba tarnaujantiems karinėse ir saugomo pajėgose, ne už kalnų – nauja emigracijos banga – Kuba tai pergyveno ‘70-aisiais, ’80-aisiais ir ‘90-aisiais, Rytų Europoje tai įvyko 1989-aisiais, Lietuvoje – įstojus į ES. Teisybės dėlei, verta paminėti, kad emigracija iš Kubos ir taip teka pačia srauniausia upe, kokia tik galima įsivaizduoti. Nelegaliai. Naujas maršrutas toks – Meksika, o iš ten – į JAV, Ispaniją ir Centrinės Amerikos šalis. Kubos „Perestroika“ gali sukelti tikrą emigracijos cunamį.
Ar jaunesniojo Castro žingsniai, bandant savo piliečiams „kabinti“ makaronus, pažeriant jiems elektroninių niekučių, ar ir rimtesnės iniciatyvos, tokios kaip žemės ūkio produkcijos liberalizavimas, ar net algų didėjimas „užsienio“ ekonomikos sektoriuje duos norimų vaisių? Visi Raulio planai gali kirviu nugrimzti į Karibų jūros dugną, jeigu Kubai, pavyzdžiui, tektų pirkti reikiamus 80 000 barelių naftos dienai rinkos kainomis. Kol kas Kuba, draugauja su Vensuela jos prezidento Hugo Chavez‘o asmenyje. Tačiau Chavez‘o pozicijos ne tokios jau ir stiprios. Ir jo likimas – ne Kubos rankose. Lygiai kaip ir kas užtikrins, kad Kubiečių pogrindis nesinaudos mobiliaisiais ir kompiuteriais (ir, žinoma, internetu, kompiuterių pagalba) – kovoje prieš režimą? Ar ilgai teks laukti, kol, liberalizavus užsienio keliones, kubiečiai pagaliau supras, kaip žiauriai jie apgaudinėjami?
Arba Raulis Castro toks pat laimės vaikis, kaip ir jo vyresnysis brolis, o jo politinis įžvalgumas leido padaryti neišvengiamą išvadą, kad, įvesdamas „Perestroiką“ be „Glasnost“, jis rizikuoja mažiau, nei nieko nekeisdmas? Bet kokiu atveju, Kuba keičiasi ir tai – nesustabdomas procesas. Galų gale, pasaulis, supratęs, kad įvairiais ekonominiais embargais nieko nepasieksi, imasi kitos taktikos – siūlo įvairiapusią pagalbą ir reikalauja, kad Kuba grįžtų į politinę Centrinės Amerikos ir Pasaulio areną.
Gal ir ne visai už kalnų laikas, kai „Laisvės“ sala pateisins savo vardą – laisvais rinkimais, laisva žiniasklaida ir pagarba žmonių teisėms.

KIEK KAINUOJA OSKARAS?

Oskaras
Vasario 22-ąją buvo įteikti Amerikos kino, mokslo ir menų akademijos apdovanojimai, liaudyje tiesiog vadinami “Oskarais”. Pagal statistiką – tai bene pats žiūrimiausias ir daugiausia dėmesio sulaukiantis renginys pasaulyje. Neverta net diskutuoti, kad jau visą mėnesį linksniuojami pretendentai į apdovanojimus galybėje kategorijų. Galų gale – net ir tie, kurie, nueina į kiną kartą per pilnatį, dažniausiai renkasi filmą-nugalėtoją. Ir nėra čia ko pykti – per mėnesį iki apdovanojimų ceremonijos žiniasklaidos sukeltas viešųjų ryšių cunamis ant savo keteros nesustabdoma jėga į potencialių žiūrovų sąmones neša pretendendentų į geriausiuosius pavadinimus ir pavardes. Teisybės dėlei pripažinkime – bet kuriuo atveju – tarp tokių filmų kūrėjų ir atlikėjų – garsios pavardės ir mylimi veidai, valdantys minias jau daug metų. Tuo pat metu visa, kas likę – nuskęsta, kaip mažytis žvejų laivelis, neatsilaikęs, prieš 9-ąją bangą. Ar kas nors prisimena tuos kitus, kurių nėra pretendentų į apdovanojimus sąraše? Vargu bau. Na, bent iki vasario 22-osios – tikrai ne.
Nebandysime nuspėti nugalėtojų, o juo labiau išvardinti visų pretendentų visose kategorijose. Pamatysite tiesiogiai patys. Net ir išsimiegoti spėsite, jei norėsite.
Faktas – Oskaras papildo filmų kūrėjų pinigines. Todėl – tai ne tik prestižas, bet ir banko sąskaitų papilnėjimas. Ką slepia kasmetinių Oskarų teikimo ceremonijos užkulisiai? Apžvelkime vienintelę kategoriją – pačią prestižiškiausią – “Geriausias metų filmas”. Kodėl toks geidžiamas ir brangus tas “Oskaras”? Ir kiek kainuoja jį gauti?
Tikslas – būti pastebėtiems Kino akademijos
Maždaug prieš mėnesį, filmo Frost/Nixon (“Frostas prieš Niksoną”) kūrėjai populiariausius Holivudo leidinius tiesiog paskandino reklaminiame lietuje. Pavyzdžiui – žurnalas “Variety” per 2 savaites atspausdino 5 puslapio dydžio reklaminius skelbimus. Na, jei “Variety” reklamos įkainių lentelė nemeluoja, Universal Studios paklojo mažų mažiausiai po $72,000 už kiekvieną skelbimą — daugiau nei $350,000. Dar galima būtų, giliau pakasus, rasti – kiek kainavo keturi Frost/Nixon (“Frostas prieš Niksoną”) dedikuoti veršeliai “Hollywood Reporter”. Ši spaudos kampanija, žinoma – tik skatikai, palyginus su reklaminiais pinigais, išleistais televizijai, radijo reklamai ir internetui. Ir visa tai – kad filmų kūrėjus pastebėtų kino akademija – tiksliau pasakius, kažkas iš tų 5 810 žmonių, kurie apsprendžia kino industrijos likimus, skirdama apdovanojimus už pasiekimus – Oskarus…
Visa ta reklaminė kampanija subrandino taip lauktų vaisių Universal Studios. Paskelbus nominacijas,

Frost/Nixon (“Frostas prieš Niksoną”)

buvo paminėtas tarp kitų keturių juostų, pretenduojančių į geriausio filmo titulą. Likę nominuotieji -

Slumdog Millionaire (“Lušnynų Milijonierius”),

The Reader (“Skaitovas”),

The Curious Case of Benjamin Button (“Neįprasta Bendžamino Batono istorija”) ir

Milk (“Pienas” "Milkas?") — visi pasižymėjo dosniomis viešųjų ryšių kampanijomis, kaip ir daugybė kitų filmų - Gran Torino, The Dark Knight (“Juodasis riteris”), Wall-E — deja, pritrūkusiems sėkmės, kad patektų į tą išsvajotą geriausio metų filmo nominantų ratą…
Šios viešųjų ryšių kampanijos nepigios. Ekspertai prognozuoja, kad skiriama dešimtys milijonų dolerių, o išskirtiniais atvejais, kai kurių filmų viešųjų ryšių kampanijų biudžetai beveik prilygsta net ir gamybos biudžetams…
Ar verta?
Žvilgterkime, ar tikrai auksinė statulėlė verta tiek pinigų ir įdedamų pastangų?
Ar tikrai visada viešųjų ryšių kampanijų kaštai patsiteisina, net jeigu filmui pasisekė patekti tarp tų išrinktųjų nominuotųjų metų geriausiojo apdvanojimui? Ir ar tikrai, nominantų pelnai padidėja tiek, kad atpirktų beribes viešųjų ryšių kampanijos investicijas? Ir apskritai… Parodykit mums skaičius, please…
Kantrybės – pamėginsime ir paskaičiuoti, mieli kino mylėtojai. Pradžiai – šiek tiek apstraktaus vertinimo. Žiniasklaidoje suskambėjus Oskarų varpui, geriausiam metų filmui nominuotoji juosta prailgina savo gyvenimą kino teatrų ekranuose ir žiūrovų sąmonėse mažiausiai mėnesį. (Nesunku išmąstyti – apdovanojimų ceremonija vyksta maždaug po mėnesio, nuo tada, kai paskelbiamos nominacijos). Tai reiškia – filmų gamintojai, aktoriai, ir šiaip suinteresuoti atstovai – svečiuosis televizijos ir radijo laidose, atsakinės į klausimus interneto forumuose, susuksime ir parodysime – ir iš gerosios, ir iš blogosios pusės, ir dar nesugalvotuose matmenyse trumpų ir ilgų dokumentinių filmų apie aktorius, kūrėjus ir šiaip… prijaučiančius – pavyzdžiui - kuo jie užsiima ne filmavimo aikštelėje - viskas, bandant užsitikrinti kuo daugiau kino teatrų ir juose kino salių, demonstruosiančių filmą.
Matematika paprasta – kuo daugiau kino teatrų įsisgys teisę rodyti filmą, tuo daugiau pinigų tas filmas uždirbs. Daugybė filmų išeina į didžiuosius ekranus preš paskelbiant Oskarų nominacijas tikintis kad, žiniasklaidos sukeltas lengvas brizas sustiprės į tikrą pinigų vėją, kuris išpūs (t.y. pripūs) tavo filmo bures, o įgautas pagreitis leis nuplaukti toliausia – t.y. arčiausiai aukso puodo…
Strategija
Million Dollar Baby (“Miljono dolerių vertės mergina”), paskelbus nominacijas kaip mat sumirgėjo 1863-jų kino teatrų salėse daugiau, nei iki nominacijų. Šiame sezone panašia strategija bando pasinaudoti ir “Lušnynų Milijonierius” (Slumdog Millionaire). Tik paskelbus nominacijas ir pretendentus per televiziją, iškart pasirodė “Lušnynų Milijonieriaus” reklaminis video. Kino teatrai jį pradėjo rodyti sekančią dieną. Ir visai nesvarbu, kiek vertingas produktas ir ką pamatysime filme – tokie sutapimai – neatsitiktinumas. Tiesiog – tai pats agresyviausias marketingas, koks tik gali būti.
Dar viena strategija – išlįsti į ekranus daug anksčiau, kai žiniaskalida labai atsargiai - tik puse lūpų – dar tik bando paskambinti auksiniais varpeliais apie tai, kas pretendentai į pretendentus? Tačiau prisiminkime Dreamgirls (“Svajonių merginos”) – iš auksinėmis raidėmis rašomo pretendento vardo liko šnipštas, kai merginas, atvirai šnekant, praignoravo akademija. Ir vietoj to, kad visus užgoštų savo dainomis, Dreamgirls staiga užkimo. Arba dar kitas atvejis – Babelis pakilo antram gyvenimui, paskelbus nominacijas.
Visus filmus vienija viena savybė – kuo ilgiau išsilaikyti didžiuosiuose ekranuose, susirenkant kuo daugiau pinigėlio prieš prasidedant gyvenimo etapui DVD pakuotėse. Ir apskritai, metų geriausio filmo nominaciją galima būtų pavadinti kinematografine viagra…
Iki paskelbiant Oskarų nominacijas, visi filmai jau būna rodomi kino teatruose mažų mažiausiai po keturias savaites, nes jų išleidimo data – iki Naujųjų. Didelė dalis filmų “sukasi” žymiai iš anksčiau. Būtent šie filmai tikisi sulaukti tos papildomos vertės, kuri uždirbtų tuos papildomus dolerius. Kadangi vertė dažniausia pakyla patekus į nominuotųjų sąrašus, palyginkime pretendentus į metų geriausiojo vardą ir tuos, kurie liko už laimingųjų burlaivio borto…
“Geriausieji” ir “Pretendentai”
Na štai – pagaliau ir sulaukėte. Štai jums skaičius - $6 663 508. “Newsweek” palygino daugybės filmų praėjusių ketverių metų duomenis. Tų, kurie kiekvienų metų sausio mėnesį rimtai pretendavo į apdovanojimus.
Galima būtų išskirti dvi kategorijas: “Geriausieji” - tie, kurie buvo paskelbti geriausiais ir “Pretendentai” – kuriems prognozavo “geriausiųjų” nominacijas per jų gyvavimą arba buvo nominuoti kitose kategorijose. Norint paskaičiuoti “metų geriausiojo” nominacijos efektą, buvo palyginta savaitgalių bilietų pardavimai keturias savaites prieš ir po apdovanojimų teikimo ceremonijos.
Per daug nesigilinant į sudėtingas formules ir visuomeninių tendencijų bei kino teatro mieste, kuriame jis pastatytas kintamuosius – jau aukščiau paminėtas skaičius – $6 663 508 - tiek “žaliųjų” daugiau susižėrė “metų geriausieji” lyginant su “pretendentais”. Priminsime, kad čia apžvelgiamas tik konkretus laikotarpis – ketrurios savaitės prieš ir po apdovanojimų teikimo ceremonijos.
Taigis, “metų geriausieji”, paskelbus nominacijas uždirbo maždaug $1 195 019 daugiau, negu keturias savaites prieš paskelbiant nominacijas. “Pretendentai” po nominacijų uždirbo $5,468,489 mažiau, kas įrodo natūralų pajamų ir susidomėjimo mažėjimą, jei nesi tarp išrinktųjų. Taigi, viską sudėjus, gauname $6 663 508.
(Svarbi pastaba – skaičiavimuose taip pat apstu ir išimčių – pavyzdžiui, Hotel Rwanda (“Ruandos viešbutis”) – nebuvo pretendentas į “metų geriausius”, bet uždirbo $3,8 mln daugiau, negu iki nominacijų paskelbimo.)
Šie metai gali būti ypatingi. Pamirškim tuos nelemtus šešis milijonus po kablelio. Slumdog Millionaire (“Lušnynų Milijonierius”) tik pradėtas rodyti it dar nepasiekė savo visų potencialių žiūrovų. Kaip ir The Reader (“skaitovas”), Milk ir Frost/Nixon (Frostas prieš Niksoną”). Ačiū “Metų geriausiojo” nominacijai – pats laikas pasiraitoti rankoves ir pasiruošti grėbti pinigus iš plūstančių į sales žiūrovų. The Curious Case Of Benjamin Button (“Neįprasta Bendžamino Batono istorija”) – vienintelis filmas jau pasiekęs plačiausią įmanomą žiūrovų auditoriją.
Jei nekreiptume dėmesio į Brad’ą Pitt’ą – o tai neįmanoma – atrodo, jog viešiesiems ryšiams išleisti pinigai save atperka. Na, bent šiais metais…

Žalieji, ar populistai?

Ekologiškasis judėjimas verčia įprastus valdymo stereotipus aukštyn kojomis. Kas laimi ir pralaimi šiame moderniame žaidime?

Viso pasaulio rinkėjus neša vis sraunėjanti pasaulinio atšilimo grėsmės srovė, pasaulio galingųjų valstybių lyderiai taip pat mojuoja žaliąja vėliava. Netgi Bushas, kadencijos pabaigoje atrodė kaip labai draugiškas aplinkai (ecofriendly).

Kad ir kaip stengėsi kadencijos pabaigoje George‘as Bush‘as, jam nepavyko pelnyti Greenpeace prielankumo. Galų gale – dar prezidentinės karjeros pabaigoje, 2001-aisiais, vienas pirmųjų oficialių jo sprendimų – nepasirašyti tarptautinio Kyoto Protokolo, taigi, Jungtinės Valstijos neprisidėjo prie anglies dvideginio išmetimo pažabojimo tarptautiniu mąstu. Vėliau, mojuodamas patriotizmo ir naucionalinio sugumo vėliava, skeptiškai nusiteikusio Kongreso reikalavo leisti Alaskos arktiniame gyvūnijos draustinyje pradėti naftos gavybą. Artėjant kadencijos pabaigai... Bush‘as pradėjo stengtis atrodyti labai draugiškas aplinkai. Na, jei ne visai jau „žaliasis“, tai bent laimo vaisiaus spalvos... Rūgštu... Jungtinės Valstijos paskelbė, kad ruošiasi reguliuoti išmetamųjų dujų kiekius ir pirmą kartą per tris dešimtmečius priėmė automobilių naudojimo efektyvumo įstatymus, o taip pat ir alternatyvių degalų naudojimo iniciatyvas. Kas slepiasi už tokios buvusio JAV prezidento pavėluotos Trijų Karalių misijos?

Atsakymas: visuomenės nuomonė.
Aplinkos būklės, išmetamųjų dujų ir pasaulionio atšilimo šmėkla damoklo kardu pakibo virš pasaulio gyventojų – ačiū rūpestingąjai žiniasklaidai. Neliko šąltojo karo grėsmės, iškėlėm... pasaulinio atšilimo katastrofą.
Taigi, jausdamas naująsias tendencijas, Bush‘as suprato, kad rizikuoja būti įrašytas į istoriją, kaip paskutinysis pasaulinio mąsto lyderis, kuris ignoravo nesirūpinimo aplinka grėsmes mūsų pasauliui...

Naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Barak‘as Obama, o taip pat jo konkurentė rinkimuose – dabar Valstybės departamento galva – Hillary Clinton – prieš rinkimus ir jų metu sėkmingai buvo pasibalnoję aplinkosaugos arkliuką ir prisiekinėjo kovosią su klimato kaita ir įves programas, mažinančias anglies dujų emisiją.

Tyrimų duomenimis, 66% Europos Sąjungos gyventojų aplinkosaugos problemas įvardino, kaip svarbiausias. Tą patį padarė net 70% kinų. Indijos, Brazilijos ir kitų sparčiai besivystančių šalių gyventojai tam taip pat gausiai pritarė. Teisybės vardan, reikėtų paminėti ir atsilikėlius – Jordaną, Libaną ir Dramblio Kaulo Krantą...
Pridėkime visą puokštę pražūtingų mokslininkų prognozių arba, kad ir garsiąją Al‘o Gore‘o aplinkosauginę viešųjų ryšių kampaniją – bet kuriuo atveju – tai tik įrodo, kad pasaulis dabar myli aplinkai draugiškus lyderius ir tai pasireiškia beprecendente parama sprendžiant pasaulines aplinkos apsaugos problemas. Tai taip pat – galinga varomoji jėga naujoms aplinkosaugos iniciatyvoms, o taip pat ir tolimesniam Kyoto susitarimo vystymuisi, kurio galiojimas baigiasi 2013 m.
JAV, Kanada, Japonija, P. Korėja, ES šalys turėtų nustatyti savo išmetamųjų dujų reguliavimo programas iki 2013 m. Besivystančios šalys, kurios daugiausia prisidėda prie pasaulinės emisijos, turėtų įsijungti apie 2020 m.

Tie lyderiai, kurie tikrai nori pateisinti draugiškumo aplinkai vardą, galėtų atsisukti į šiaurę. Islandijoje, kuri šiaip labiau garsi savo menkėmis, negu švariomis technologijomis, iš tikrųjų 80% energijos pagaminama naudojant atsinaujinančius resursus – hidroelektrinių energijos ir geoterminių šilumos resursų. Jau ištisais dešimtmečiais Islandija elektros energijai gaminti naudoja upes ir ugnikalnius. Įvairios Islandijos kompanijos, gaudamos vyriausybės paramą, savo atsinaujinančios energijos panaudojimo patyrimą pritaiko tokiuose pasaulio regionuose, kaip Džibutis, Kinija, ar net Peitų Kalifornija. Nors Islandija, su savo unikaliais geoterminiais resursais ir nedideliu gyventojų skaičiumi yra išskirtinėje padėtyje, ne vienas naujojo pasaulio vadovas galėtų pasimokyti, žvelgdamas į Reikjaviką.

Ir nors Europos Sąjunga ir Japonija tvirtai pirmauja, sprendžiant aplinkos apsaugos problemas, senamadiški politiniai motyvai valdo draugišką aplinkai retoriką. Daugelį aplinkosaugos aktyvystų iniciatyvų palaikantys ir remiantys politikai susiduria su stipriu lobistų ir įsišaknijusios biurokratijos pasiriešinimu. Buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tonio Bleiro pagrindinis koziris - aplinkos apsauga, Angela Merkel inicijavo kovos su klimato kaita programas Vokietijoje ir Europos Sąjungoje. Tačiau realybėje, Bleirą pakeitusiam Gordon’ui Brown’ui sunkiai sekasi įdiegti draugiškas aplinkai iniciatyvas į gyvenimą. Brown’as sulaukė aštrios kritikos, kai išreiškė palaikymą anglimi kūrenamoms elektrinėms ir pritardamas dar vieno nusileidimo-pakilimo tako statybai Heathrow oro uoste. Merkel tenka konfrontuoti su Vokietijos anglies, plieno ir cemento pramone dėl anglies dujų emisijos, ir tai ji daro daro labai vangiai. Nicolas Sarkozy pamėgino tapti visų laikų darugiškiausiu aplinkai Prancūzijos prezidentu, tačiau sulaukė negailestingos aplinkosaugininkų (ar žaliųjų?) kritikos dėl genetiškai modifikuotų maisto produktų programos. Japonijos ministras pirmininkas Yasuo Fukuda įvardina aplinkos apsaugą, kaip prioritetinę problemą, tačiau, jis dar nespėjo nieko nuveikti toje srityje, ir neaišku, kaip jis elgsis, paspaustas pramonininkų…

Pasikeitimų vėjai stipriai jaučiami Azijoje ir pietiniame pusrutulyje. Ypač Australijoje. Praėję rinkimai tik pabrėžia politinio klimato pasikeitimus. Nugalėtasis John’as Howard’as —antras šalies istorijoje, pagal praleistus metus ministro pirmininko kėdėje – garsėjo kaip didžiausias pramonės rėmėjas. Jis aršiai gyvnė šalies anglies pramonę ir anglies dujų emisijos prevencijos programas pavadino “nevalinga” reakcija į pasaulinio atšilimo problemą. Jo konkurentas, leiboristas Kevin’as Rudd’as, žymiai geriau prisitaikė prie laiko dvasios: iškėlęs draugiškumo aplinkai vėliavą ir pažadėjęs prisijungti prie Kyoto protokolo, laimėjo rinkimus žymia persvara, o žiniasklaida netgi pritaikė terminą “Prisitaikėlis Rudd’as”.

Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bak’as, vienu iš politikos priotitetų įvardija aplinkos apsaugą. Lee gimė neturtingoje šeimoje ir pakilo į Hyundai šalies didžiausio konglomerato - viršūnę – kur prezidentavo, kai Korėja nerealiais tempais industrializavosi ir tapo pasauline plieno pramonės, naftos chemijos produktų ir kitų sunkiųjų pramonės šakų lydere. Tapęs politiku ir būdamas Seulo meru, Lee dėjo daug pastangų, bandydamas priklijuoti Seului “žaliąjį” draugiškumo aplinkai lipduką, ir, per savo kadenciją 2002 – 2006 m.m. užsitarnavo pagarbą nacionaliniu mąstu. Korėjiečiai palaiko draugiškumo aplinkai iniciatyvas ir apklausų duomenimis 53% šalies gyventojų galvoja, jog aplinkos apsauga yra svarbiau, nei pramonės vystymas.
Tačiau daugelis Azijos lyderių, kaip ir Lee, viena koja vis dar senąjame pasaulyje, kur ekonomikos augimas viską atperka ir yra nediskutuojamas. Tai labiausia jaučiama Kinijoje. Visais atžvilgiais, Kinijos ekosistema yra labai pažeista. Tačiau ženkali rodo, ir tuo galima tik pasidžiaugti, kad prezidentas Hu Jintao supranta, kaip pažeista Kinijos ekosistema, ir tolesnis jos žlugdymas tokiais tempais, gali neigiamai atsiliepti ekonomikos vystymuisi ir netgi sukelti neramumus visuomenėje. Kinija paskelbė apie ambicingus planus vykdyti energijos efektyvumo politiką, sukurti “uždarojo rato” ekonomiką, išlaikant ekologinę pusiausvyrą ir perdirbant atliekas, ir priėmė įstatymą dėl “klimato kaitos”.
Vaticanas – vienintelė suvereni pasaulio valstybė, galinti tvirtinti, jog gyvena praktiškai laisvoje nuo anglies išmetamųjų dujų zonoje. Praėjusią vasarą ant šio miesto-valstybės viduramžių pastatų buvo sumontuotos saulės baterijos – pagrindinis miesto elektros energijos šaltinis, o ekologijos atkūrimo kompanijos dovanojo pakankamai medžių, kad anglies dioksido padariniai būtų visiškai panaikinti Vatikano mieste – užimančiame 1/5 kavdratinės mylios.
Šias programas inicijavo popiežius Benediktas XVI, kuris, be bažnytinių pareigų dar ir vyriausiasis Vatikano administratorius. Ir religiniuose ir pasaulietiškuose sluoksniuose Benediktas užsitarnavo “žaliojo” popiežiaus vardą. Vatikano miestas tampa draugišku aplinkai, o taip pat ir Katalikų Bažnyčios doktrina naudojama pabrėžti žmonijos atsakomybę už planetą, kurioje gyvename.
Kova su klimato kaitos padariniais – rimtas išbandymas aplinkai draugiškiems šalių vadovams, kurie, jeigu atvirai – daugiau realistai, negu užkietėję environmentalistai (past. – draugiški aplinkai), tiesiog atsiliepiantys į naujus vėjus politikoje. Australijos ministras pirmininkas Rudd’as, pavyzdžiui, palaiko miškų kirtimą, kas tikrai nepanašu į mojavimą žalia vėliava. Kinija iki 2020 m. planuoja pastatyti vėjo jėgainių, kurių bendra galia - 30 gigavatų, bet 2006 m. atidarė 90 gigavatų bendros galios kietu kuru kūrenamu jėgainių. Nepanašu į aplinkai draugišką sprendimą, ar ne? Paklauskite naujojo vėliavnešio – George’o Bush’o…

ISLANDIJA

Geir Haarde
Islandijos vyriausybė remia mokslinius tyrimus, siekdama užtikrinti efektyviausius atsinaujinančios energijos panaudojimo būdus
Ar įmanoma pritaikyti unikalią geoterminės energijos panaudojimo praktiką už Islandijos ribų?

AUSTRALIJA

Kevin’as Rudd’as
Iki Rudd’o, Australija buvo vienintelė Kyoto susitarimo priešininkė
Dideles anglies atsargas turinti Australija privalo apsispręsti, ar susieti ateiti su tolesniu anglies deginimu?





DANIJA

Anders Fogh Rasmussen
Pirmoji šalis pasaulyje, nustatčiusi energijos panaudojimo sumažinimo gaires
Pusė elektros energijos vis dar pagaminama deginant anglį ir, išmetamųjų dujų sumažinimo programų įgyvendinimas smarkiai suletėjo





KINIJA

Hu Jintao
Kinija pradėjo uždarinėti labiausiai teršiančias gamyklas ir pamėgino įvesti draugišką aplinkai teršalų reglamentacijos sistemą Didelio ekonominio augimo ir pramonės vystymosi tempo išdava – aplinkos teršimas. Ir tai kol kas užgožia daugumą “žaliųjų” iniciatyvų



VOKIETIJA

Angela Merkel
Viena iš Kyoto susitarimo architekčių, dabar Vokietija deklaruoja patį ambicingiausią išmetamųjų dujų kiekio sumažinimo planą iš visų ekonomiškai išsivysčiusių šalių
Ar pavyks įgyvendinti ambicingus draugiškus aplinkai projektus ir tuo pat metu paremti galingą automobilių pramonę?



NAUJOJI ZELANDIJA

Helen Clark
Naujoji Zelandija uždarė dujines ir anglimi kūrenamas elektrines ir sieks perdirbti 100% atliekų
70% energijos pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Ar linkę 30% taip pat „žali“?




PIETŲ KORĖJA

Lee Myung-Bak
Būdamas Seulo meru, sodino parkus ir vystė visuomeninio transporto sitemą
Naujoji iniciatyva – dirbtinai praplėsti pusiąsąlį jūron susilaukia aštrios “žaliųjų” kritikos





VATIKANAS

Popiežius Benediktas XVI
Anglies išmetamosiomis dujomis neužterštas miestas-valstybė.






JUNGTINĖ KARALYSTĖ

Gordon’as Brown’as
Iki 2020 m. planuoja sumažinti anglies dujų emisiją 32% Kaip suderinti paramą ir anglimi kūrenamoms elektrinėms, o taip pat ir atominėms?




Ar tai švarios ir ekologiškai gyvenančios šalys, kaip Islandija, ar anglimi alsuojantys pramonės gigantai, kaip Kinija, klimato kaitos realybė verčia šalių vadovus gyventi darnaus vystymosi sąlygomis ir aplinkos apsaugos problemas spręsti lygiai taip pat rimtai, kaip ir karo, taikos, ar šalies gerbūvio problemas.