RYŠIO ZONA

Galimybė naršyti internete važiuojant traukiniu—jau kuris laikas viena aktualiausių temų pasaulio geležinkelių padangėje. Pagrindiniai privalumai — galimybė keliaujantiems dirbti ar pramogauti, ko pasekoje vežėjų bendrovės tikisi pritraukti daugiau aptarnavimu patenkintų
keleivių. Vis daugiau geležinkelio bendrovių, ypač aptarnaujančių priemiestinius maršrutus, teikia nemokamo bevielio ryšio (toliau—WiFi) paslaugas, bandydamos ne tik pritraukti naujų keleivių, bet ir išlaikyti šypsenas jau egzistuojančių keliautojų veiduose. Tačiau kelias į kibernetinę erdvę—ne visada rožėmis klotas. Technologijų efektyvumas, saugumo, netgi ryšio naudojimo etiketo viešoje erdvėje problemos dažnai sulėtina, jei išvis nesustabdo panašių projektų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Londono metro žlugo visi ligšioliniai bandymai instaliuoti WiFi siųstuvus– ir Londono metro liūdnai garsėja tuo, kad mobiliųjų technologijų vartotojai
negali jomis pasinaudoti, nors neretai požeminiami traukinyje praleidžiama valanda ir daugiau, kol nuvykstama į vietą. Ankstesniuose naujienlaiškio numeriuose buvo žinia, kad dauguma londoniečių nenorėtų girdėti skambant mobiliųjų telefonų, ir, juo labiau, ginčų ar pasitarimų
telefonais, kol metro.

Kaip tai veikia? Tradiciškai traukiniuose WiFi technologijų pritaikymas reiškia daugelio WAP siųstuvų instaliavimą. WAP naudoja palydovines ir mobiliojo ryšio linijas, paprastai HSDPA tinklus, kad užtikrinti nenutrūkstamą ryšį kelionės metu, netgi vingiuojant tuneliais. Deja, duomenų perdavimo greičiai, jeigu taip galima išsireikšti, “šokinėa”. Tai priklauso nuo daugelio
priežasčų—atstumo iki stoties, prisijungusiųvartotojų skaičaus, galų gale, traukinio geografinė padėties.
Vartotojai gali jungtis įtinklą kaip ir namuose ar bet kurioje kitoje vietoje ir naršti nemokamai, arba susimokėęįairius mokesčus (pvz. Pasijungimo, išaudoto laiko ir t.t.). Vėgi, esant dideliam vartotojųskaičui atvirame tinkle, visuomet egzistuoja saugumo pavojus. Tačau ši problema išprendžama. Ir nors tokie tinklai patenka į“atvirųų” kategoriją tarp individualių kompiuterių ar
kitų įtaisų duomenys “nevaikšo”. Jungtinė Karalystė — viena iš lyderių diegiant bevielio ryšio geležnkeliuose paslaugas. WiFi ryšį siūo keleiviams Virgin trains, National Express, taip pat ir
Heathrow Express, kursuojantys tarp Padingtono stoties ir Heathrow oro uosto, kai tuo tarpu Eurostar kol kas siūo WiFi paslaugas (Hotspots) visose pagrindinėe stotyse verslo klasės keleiviams nemokamai.
Tyrimųduomenimis net 37% apklaustųjų pabrėžė kad galimybė naudotis WiFi — pagrindinis kelionių traukiniu privalumas. National Express sulaukė trigubai daugiau keleivių kai pasiūlė nemokamas WiFi paslaugas, vietoj buvusių 4.95 svaro už valandą.

GREITASIS GELEŽINKELIS – LENKTYNĖS BE NUGALĖTOJŲ?

Prezidento Obamos 2012 m. fiskalinis biudžetas numato 8 mlrd. dolerių (apie 20,32 mlrd. Lt) skirti greitiesiems geležinkeliams vystyti. Per ateinančius šešerius metus planuojama investuoti dar 53 mlrd. dolerių (apie 134,64 mlrd. Lt). Prezidento nuomone, JAV privalo investuoti. Kad
suspėtų paskui Europą, Japoniją ir, visi žino paskui ką... “ kinai stato naujus oro uostus ir leidžia
supergreitus traukinius”, - gąsdina prezidentas. Bet statyti greitąjį geležinkelį JAV, vien tam, kad
nenusileistų kinams, gali atsirūgti. Teisybės dėlei, to paties greitojo geležinkelio bėgiais papusčiusio padus užsienio pavyzdys kažkoks neįtikinamas. Niekas taip ir neatsakė į klausimą, kiek efektyvus gali būti greitasis geležinkelis, o jo statybų kaštai—gąsdinantys. Atvirai kalbant, Kinijos modelis— ypač abejotinas, juolab, kad kinams netrūksta problemų šioje srityje. Pekinas ką tik apkaltino korupcija ir nušalino geležinkelių ministrą. Nesunku numatyti, kad taip
lengvai gali įvykti kiekvienoje valstybėje, kuri staiga pradeda švaistytis šimtais milijardų dolerių. Prisiminkime “Baltojo dramblio” projektą... Žvilgantys greitieji traukiniai Kinijoje— neįkandami eilinei darbo liaudžiai, taigi, tikslas— paleisti daugumą keliautojų geležinkelio bėgiais, ištuštinant
kelius— nepasiektas. Dar pernai Kinijos Mokslų Akademija siūlė vyriausybei iš naujo peržiūrėti planus dėl greitojo geležinkelio vystymo, nes, atvirai, sistemos rodikliai— įkaitusių anglių krosnyje raudonumo...
Ir, žinoma, jei Kinija vis dėlto užbaigs savo greitojo geležinkelio projektus, sistema dar ilgai prašysis subsidijuojama. Tiek ilgai, kad galbūt... amžinai. Niekas nežino. Pasaulį apėmus greitojo geležinkelio psichozei, nuošalyje neliko ir Pasaulio Bankas, parengęs nepriklausomą ataskaitą. Pasaulio Bankas paskelbė, kad tik išskirtinais atvejais pasitvirtina vežimo prognozės, įspėdamas, kad valstybės, svarstydamos greitojo geležinkelių projektus, ar tai būtų privatūs, ar kombinuoti privatūs ir viešieji projektai, taip pat turėtų numatyti, kad absoliučia dauguma atvejų sistema
reikalaus dotacijų iš biudžeto. Šiek tiek statistikos: Japonijoje tik Tokijo-Osakos maršrutas
nepatiria nuostolių; tas pats Prancūzijoje—tik Paryžius- Lionas pateikia teigiamus rezultatus. Taivanis pamėgino privataus kapitalo greitųjų geležinkelių sistemą, bet ji buvo tokia nuostolinga, kad vyriausybė 2009 m. buvo priversta ją išpirkti. Lyginant su JAV, Europoje, Japonijoje ir Taivanyje visai kitos sąlygos. Jau nekalbant apie Kiniją, kur reikalingumą nusprendžia partija. Taigi, Europoje, Japonijoje ir Taivanyje — patrakusios degalų kainos ir milžiniškas gyventojų
tankis. O JAV, na, gal išskyrus Šiaurės-Rytų transporto koridorių—visiškai priešinga padėtis. Taigi, jei greitieji geležinkeliai lekia į minusą Europoje, Japonijoje ir Taivanyje, tai tik galima įsivaizduoti, kokių dotacijų jie pareikalaus JAV, negalinčia pasigirti tokia palankia ekonominevisuomenine-geografine situacija. Obamos administracija tvirtina, kad Amerika neturi teisės atsilikti lenktynėse bėgiais. Tik... ar apskritai yra nugalėtojas?

ŽALIA – GRAŽIAUSIA VEŽIMŲ GELEŽINKELIAIS SPALVA

Geležinkeliai – prieš dešimtmečius pripažinti „energijos taupytojai ir aplinkos puosėlėtojai“. Šie epitetai jiems tinka ir šiandien. Krovinių vežimo geležinkeliais kuro sąnaudų efektyvumas iki 4 kartų didesnis, nei sunkvežimių. Federalinės geležinkelių administracijos (JAV) atliktos studijos duomenimis – perkėlus tik dešimtadalį krovinių, vežamų sunkvežimiais, ant geležinkelio bėgių, būtų sutaupyta apie 3,8 mlrd. tonų degalų, o CO2 emisija sumažėtų bent 12 mln. tonų per metus.
Aplinkos apsaugos agentūros (JAV) duomenimis vežant krovinius geležinkeliais, CO2 emisija sudaro tik 0,6 proc., o vežant keleivius - tik 2,4 proc. bendro kiekio. Geležinkelių kuro sąnaudų efektyvumas nuo 1980 m.pašoko įspūdingai – net 106 proc. Nuo 1980 m. iki 2009 m. JAV krovinių vežėjai geležinkeliais sumažino CO2 emisiją net 617 mln. tonų. Geležinkeliais vežamų krovinių mąstai nuo 1980 m. beveik padvigubėjo, o kuro sąnaudos beveik nepadidėjo. Šiandieniniai prekiniai traukiniai vidutiniškai 1 toną krovinio nuveža apie 772,5 km, tam sunaudodami tik apie 4 l degalų. Vienas intermodalinis „doublestack “(platforma su vienu ant kito sukrautais konteineriais) traukinys veža krovinį, kuriam reiktų 280 sunkvežimių. Oras švaresnis, kai pasaulis naudojasi geležinkeliais. CO2 emisija tiesiogiai priklauso nuo kuro sąnaudų – geležinkelių rodikliai („anglies pėdsakas“ – carbon footprint – a.k.) ženkliai mažesni, ar žalesni – vadinkite, kaip norite. Veždami ilgais atstumais krovinius, perkėlus nuo automobilių kelių ant bėgių, CO2 emisiją sumažintume iki 75 proc. Ekonomistų skaičiavimais, perkėlus vos 10 proc. tolimųjų krovinių vežimų nuo sunkvežimių ant traukinių, būtų tas pats, kas nuo kelių nuimti 2 mln. automobilių. Amerikos geležinkelių bendrovių „didysis septynetas“ – BNSF, CSX, Norfolk Southern, Union Pacific, Kansas City Southern, CN ir Canadian Pacific dalyvauja Aplinkos apsaugos agentūros savanoriškuose projektuose, skirtuose didinti kuro sąnaudų efektyvumą ir, tuo pačiu mažinti CO2 emisiją. Gelžinkeliai, niekada negalėję pasigirti dideliu tradicinės žiniasklaidos dėmesiu, atsiradus naujoms technologijoms, aktyviai skleidžia visuomenei draugiškas aplinkai iniciatyvas. JAV ir pasaulyje tai padeda ne tik išgyventi konkurencinėje kovoje su automobilininkais, bei kovojant su politikais, besistengiančiais užmauti geležinkeliams apynasrį, bet ir pasiekti įspūdingų rezultatų. Didžiosios pasaulio bendrovės viena per kitą skelbia savo veiklos poveikio aplinkai duomenis, kurdamos tam skirtus tinklalapius, iš kurių visi suinteresuoti gali atsisiųsti įmonių poveikio aplinkai ataskaitas. Kad ataskaitos tikrai šviestų žaliai, į naujas technologijas investuojama milijardai, bendradarbiaujama su gamintojais, stengiantis sumažinti CO2 emisiją, gerinti kuro sąnaudų efektyvumą etc. Taigi, ŽALIA spalva – gražiausia vežimų spalva. Kuo šviesesnė – tuo geriau...

GREITASIS GELEŽINKELIS – IŠŠUKIŲ IR IŠBANDYMŲ KELIU

Šiais laikais žinia apie dar vieną greitojo geležinkelio liniją Kinijoje ar Ispanijoje jau nieko nestebina. Anokia čia naujiena, ištarsite. Jau patikėjome. Ir net neabejojame. Tik ir girdime – visame pasaulyje atidaromi nauji maršrutai, daugybė naujų projektų laukia įgyvendinimo, įgyvendinami technikos išradimai. Žodžiu, kažkokia FUTURAMA. Ten, kažkur... Ir tai tik dar kartą patvirtino pasaulinis UIC kongresas Pekine. Greitojo geležinkelio „pabalnojimas“ turi daug akivaizdžių privalumų. Ir geležinkeliams, ir žvelkime plačiau – e-k-o-n-om-i-k-a-i. Ne ginčų objektas. Bet... Ne viskas taip paprasta. Pradėkime nuo pradžių. Nuo flagmano... Kinijos! (Teisybės dėlei—verta paminėti, kad labiausiai iki šiol išvystytas geležinkelių tinklas buvo Japonijoje.)Todėl, kad Kinijos greitųjų geležinkelių vystimosi mąstelis ir greičiai neturi lygių pasaulyje. Ir ne apie plastikinius žaisliukus su „Made In China“ kalbam! Pasikliaukim statistika: praėjus vos daugiau nei dvejiems metams nuo pirmosios greitojo geležinkelio linijos atidarymo, tinklas jau išsiplėtė iki 6920 km ir 2011 m. pabaigoje bus jau beveik dvigubai tiek... 2010 m. pabaigoje paleidus naujus maršrutus Pekinas-Šanchajus, taip pat išaugo ir maksimalus greitis – nuo 350 km/h iki 380 km/h. Kinija rodo pasauliui, kokie gali būti tvirtos valios privalumai – pirmiausiai įsigyjant ir išvystant technologijas, panaudojant turimus ir išorės resursus ir, svarbiausia, viską įgyvendinant ne-del-siant. Akivaizdu, Kinija – turtinga šalis, ten specifinė politinė ir ekonominė santvarka, leidžianti pasiekti tai, apie ką kitos šalys galėtų tik pasvajoti... Bet, turbūt nieko niekada ir nepasieksi, nepažvelgęs iššūkiams į akis... Ne vienas, pasisakęs UIC kongreso Pekine metu, pabrėžė, kad greitasis geležinkelis – tai raktas į šalies technologijų ir pramonės vystimąsi. Greitasis geležinkelis ir sunkiųjų krovinių pervežimai geležinkeliu „įdarbinant“ kilometrais ir kilometrais besidriekiančius sąstatus verčia technologijas dirbti ties galimybių riba ir tai skatina jas sėkmingai vystytis toliau...
Europa, Korėja, Japonija ir Kinija kaip įmanydamos stengiasi įdiegti naujus projektus. JAV lėtai, bet taip pat jau pajudėjo ta linkme. Vienas pirmaujančių JAV gamintojų GE (“General Electric“) Amerikoje įsteigė bendrą įmonę su China‘s CSR Coporation – stambiausia Kinijos riedmenų ir lokomotyvų gamybos kompanija – ir mėgins įgyvendinti greitojo geležinkelio susisiekimo projektus Kalifornijoje ir Floridoje. Grįžkime į Kiniją. Pernai spalį Kinai sumušė kelionių greitaisiais geležinkeliais pasaulio greičio rekordą vežant keleivius. Traukinys iš Pekino į Šanchajų pasiekė 486 km/h greitį ir sumušė ankstesnį rekordą, kai traukinys iš
Šanchajaus į Hangžu lėkė 415km/h greičiu. Statistikos dėlei verta paminėti, kad, bandymų metu, modifikuotas prancūzų TGV traukinys 2007m. pasiekė 574.8 km/h, o japonai, traukiniu su magnetine pagalve 2003 m. įsibėgėjo iki 581 km/h.

Tačiau, pervežant keleivius—kinai rekordininkai. Kinija puikiai demonstruoja pasauliui techninius pasiekimus, o Kinijos greitųjų geležinkelių gigantai China CNR Corporation Limited ir China‘s CSR Coporation – stambiausi Kinijos geležinkelių riedmenų ir lokomotyvų gamintojai ruošiasi užkariauti platųjį pasaulį savo technologijomis. Tuo tarpu Prancūziją drasko nesutarimai, kaip toliau vystyti greituosius geležinkelius, ką puikiausiai iliustruoja ginčai ir net grasinimai teismais dėl Eurostar sprendimo tartis su Siemens, o ne su Alstom. Naujausiame šios absurdiškos sagos skirsnyje – dalis Prancūzijos parlamento narių bandė blokuoti sprendimą, nors sutartis jau pasirašyta. Investuoti į greitąjį geležinkelį – nemažas iššūkis, o taip pat ir slypintys pavojai – ypač šalims, kurios eksploatuoja tik tradicinius geležinkelius, arba yra naujokės geležinkelių versle, ar neturi atitinkamos pramonės bazės. Greitojo geležinkelio aptarnavimas skiriasi nuo įprastojo visais atžvilgiais. Vadybos ir aptarnaujantis personalas privalo būti labai gerai apmokytas. Svarbų vaidmenį vaidina aukščiausio lygio techninė priežiūra. Nesugebėjimo palaikyti greitojo geležinkelio tviskančioje būklėje išdava – neišvengiamas greičio ir patikimumo praradimas, ir, blogiausia kas gali nutikti – nepakankamas saugumas.
Šalys, planuojančios investuoti į greitojo geležinkelio plėtrą turėtų atsakyti į klausimus – ar tikrai mes pasiruošę pasitikti iššūkius? Ar suprantame kuo rizikuojame? Nelaimingas įvykis trasoje – ir kyla į rojų, ar leidžiasi pragaran vėlės. Prarastos gyvybės greičiau už paties greičiausio traukinio greitį nusviestų greitųjų geležinkelių idėją į dinozaurų laikus. O visas projektas kaip mat įgautų
„Baltojo dramblio“ etiketę.* Greitasis geležinkelis – tai daugiau, nei greitai nuvykti iš vieno miesto į kitą. Nereikšmingas pastebėjimas – 120 km kelionė iš Pekino į Tiandžiną lekiant 350km/h greitį išvystančiu traukiniu tetrunka 30 minučių, kai tuo tarpu pervažiuoti Pekiną metro - trunka mažiausiai valandą...
Vien greičiais šiais laikais keleivių nepriviliosi. Suderinta ir vieninga viešojo transporto sistema, kokybiškas aptarnavimas, interneto prieiga, maitinimas, patogūs kelionės bilietų įsigijimo būdai—minimalūs reikalavimai. Šiame lygyje „viešojo transporto“ apibūdinimas skamba, švelniai tariant—neįtikinamai. Visos paslaugos tiesiog prašosi būti suasmenintos“...
Greitųjų geležinkelių technologijos sukorė ilgą kelią nuo tada, kai pirmasis traukinys 200 km/h greičiu praskriejo pro Fudzijamą 1964 m. Japonijoje. Nuo tada beveik dvigubai išaugo greičiai – iki 380 km/h, o komercinis geležinkelių transportas jau veža keleivius atstumais, viršijančiais 1000 km. Tuo pat metu kai kurie pranešėjai Pekino konferencijoje atkreipė dėmesį ir į kitas sparčiai besivystančias technologijas ir transporto rūšis. Bet kokiu atveju, pasiekimai greitojo geležinkelio srityje neleidžia pagrindo apsiraminti.

*“Baltojo dramblio“ projektas—paprastai slepiasi po skambia “prestižo” skraiste—kaip
taisyklė, neįtelpantis į jokius protu suvokiamus biudžeto ir laiko rėmus

Darbo rinkos įkaitai

DARBO RINKOS ĮKAITAI
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina visų asmenų nediskriminacijos principą, kiti galiojantys teisės aktai garantuoja lygias teises visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės ar tautybės, negalios, amžiaus, religijos ar įsitikinimų.
Visos šios nuostatos įgyvendina Europos Sąjungos reikalavimus, apibrėžtus Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje 2000/78/EB.
Tokį turime įstatymą. Pažvelkime, kaip jis veikia realybėje ir kaip pati visuomenė sudaro prielaidas vienaip ar kitaip tas nuostatas įgyvendinti ar neįgyvendinti…
Taigi, įstatymas teigia, kad diskriminacija amžiaus ir lyties pagrindu yra neteisėti, darbdavys neturėtų reikalauti teikti duomenų apie amžių ir lytį (žinoma, Lietuvoje nesunku įspėti asmens lytį – tai daugumoje atveju išduoda lietuvių kalbos gramatika…).
“…24 m. amžiaus vyras, nevedęs...“, „...26-ių metų mergina, netekėjusi...“ – tokių, ieškančiųjų darbo prisistatymų, apstu įvairiuose Lietuvos „žmoniškuosius išteklius“ valdančiuose interneto portaluose. Taigi patys desperatiškai bandome pristatyti, logiškai mąstant, tikrai su darbu nesusijusias savybes. Darbdaviai tuo naudojasi... Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas normalu, bet kiek tai teisėta? Ir kiek tai nepažeidžia lygių teisių įstatymą ir nediskriminacijos principus?
Kai kurie darbdaviai dėl įvairių priežasčių nenoriai įdarbina vyresnius žmones. Amžiaus diskriminacija yra neteisėta. Lietuvoje “žmogiškųjų ištelklių” “valdytojams” tai nė motais. Dauguma anketų reikalauja nurodyti gimimo datą. Vieno didžiausių internetinių darbo rinkos portalo sistema neleidžia net atsakyti į darbo skelbimą, kol neįvesta gimimo data. Daugybė skelbimų prašo atsiųsti ir nuotrauką, lyg žmogaus išvaizda būtų tikrasis darbuotojas, jei neminėti įvairių specifinių aktorinių darbų, kur tikrai “samdomas” veidas. Didžiausi šalies dienraščiai be jokių skrupulų spausdina darbo skelbimus, kuriuose lyg tarp kitko pabrėžiama – “įmonės vadovai labai jauni ir labai ambicingi”. Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusios “žmogiškųjų išteklių” valdymo agentūros 23-jų metų amžiaus vadybininkas – dar studentas, bet jau atliekantis atrankas, atviru tekstu kažodėl pabrėžia, kad Lietuvoje vyrauja “JAUNIMO KULTAS”. Žinoma, jaunesni raumenys ir smegenys turi daugiau jėgų, jiems nereikia skirti energijos šeimai , jie, sėdėdami biure prie kompiuterio, ar telefono, greičiau bėgte atneš žinią iš Maratono lauko…
Nekaltas, kasdieninis ir draugiškas klausimas apie šeimyninę padėtį, vaikus – skamba, lyg kaimynų pokalbis bendruomenės susirinkime. Gražu ir pagirtina. Valstybės skatinama bendruomenės samprata, socialumas, visuomeniškumas… Tik ne pokalbio darbinantis metu! Lengva padaryti prielaidą, kad įsidarbinęs, asmuo neužtruks ir išeis motinystės ar tėvystės atostogų…
Vienos didžiausių Lietuvos įmonių skyriaus vadovėms moterims vienai po kitos išėjusioms motinystės atostogų, darbdavys nusprendė, kad šioms pareigoms tiks tik vyras… Ne viena moteris, turinti šeimą ir auginanti vaikus, galėtų papasakoti, kaip darbinantis reikėjo suktis iš padėties ir meluoti, kad vaikus prižiūri auklė ar močiutė, arba prisiekinėti, jog bus dirbama iš namų, net ir gavus biuletenį dėl vaiko ligos… Nežiūrint valstybės gražių siekių gerinti tėvų, auginančių vaikus padėtį, kiek tėvų realiai sugeba pasinaudoti, pavyzdžiui, kad ir kartą per mėnesį priklausančiu “tėvų laisvadieniu”?
Nors personalo skyrių darbuotojai ar jiems talkinantys įvairūs išoriniai įdarbinimo specialistai, vykdantys darbuotojų atrankas arba „žmoniškųjų išteklių“ valdymą, privalėtų būti susipažinę su nelegaliais atrankos metodais ir klausimais, kai kurie įdarbinimo ir atrankos industrijos atstovai nebūna tokie smulkmeniški.
Gal būt nustebsite, bet taip pat neteisėta daryti jokių išvadų, jei potencialus darbuotojas vartoja alkoholį, ar rūko – kitaip tariant – vartoja visiškai teisėtus ir prekyboje cirkuliuojančius produktus ne darbo metu. Teisėta yra reikalauti nenusižengti rūkymo ir alkoholio vartojimo taisyklėms darbe. Kad ir kaip smagiai ar liūdnai skambėtų aukščiau išsakyta mintis apie rūkymą ir alkoholio vartojimą, labai daug priklauso nuo bendrojo valstybės kultūros supratimo ir išsilavinimo. Pavyzdžiui, Niujorko bendruomenėje savaitgalio šėlsmas pasigėrus gali negatyviai atsiliepti karjerai, kai tuo tarpu Londone – kuo daugiau šėlsmo – tuo smagiau…
Nors, kaip pasakytų analitikai, nėra to blogo, kuris neįšeitų į gera – populiarių TV laidų kūrėjai turi medžiagos darbui - atviru tekstu trimituodami į eterį, kad sulaukus 30-ies, dalis emigruoja būtent dėl diskriminacijos įsidarbinant, o taip pat išrasdami įspūdingus terminus, kaip „socialinė“ baudžiava.... Labai madingi pasisakymai ir diskusijos apie specialistų trūkumą, nutekėjimą į užsienį, sparčiai didėjantį būrį nepatyrusių ir nemokančių valstybinės kalbos įvairių sričių darbuotojų būrį. Tuo tarpu valdžios vyrai, beje, elgiasi, lyg jų žinybos stovėtų Mėnulyje, nes paklausti atsako – „Negali būti“ arba „Neturiu informacijos“... O internetinis straipsnis “Darbuotojų trūksta, o darbo neranda” – tik verčia prisiminti auksinę garsaus lietuvių poeto frazę, puikiai apibūdinančią dabartinę Lietuvos darbo rinkos padėtį – “Nekenčių tų, kurie išmokė lietuvį nuolankumo”…
Besiruošiantiems ieškoti darbo užsienyje, pravartu būtų pasidomėti, kaip “Lygių galimybių” teisės įgyvendinamos ir kur kreiptis, jei, jūsų manymu, jos vienaip, ar kitaip pažeidžiamos. Europos Sąjungos , JAV, Kanados bendrosios įstatyminės ir vystymosi nuostatos deklaruoja “Lygias galimybes”, kurios vienaip ar kitaip numato tai pat ir dirbančiųjų, bei besidarbinančiųjų teisių apsaugą. JAV egzistuoja “Lygių darbo galimybių komisija”, (“Equal Employment Opportunity Commission”), Jungtinėje Karalystėje panašią funkciją atlieka “Gyventojų konsultavimo biuras” (Citizen’s Advise bureau”), Lietuvoje – “Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.”

SAULĖTA ATEITIS

Nuo spaudos preso iki maudymosi kostiumėlio.

Tokia saulės energijos panaudojimo evoliucija.

Civilinėms reikmėms naudojamų saulės baterijų efektyvumas geriausiu atveju siekia iki 30%. Kosmosui ir kariniams tikslams – net iki 50%! Šis tas, ar ne?

Deja, ne viskas rožėmis klota….

Ar kas nors dar prisimena saulės energijos panaudojimo vajų, kilusį Jimmy Carter‘io prezidentavimo laikais? (Jimmy Carter‘is – 39-asis JAV prezidentas – past.) Dar prieš porą metų tai atrodė kaip seniai pamiršti reliktai.

O jeigu rimtai, tai bandymų pažaboti saulės energiją jau buvo Senovės Romos laikais, kai pro tikslingai pirčių pastatuose įstatytus langus, saulė apšildydavo patalpas, kad gerai jaustųsi atsigauti nuo politikos ar karų atėję respublikos gyventojai...

Tačiau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai buvo susirūpinta anglies išteklių sumažėjimu, saulės energijos panaudojimas ir atitinkamų technologijų vystymas įgavo pagreitį. Pirmieji praktiniai saulės energijos perdirbimo ir panaudojimo atvejai – varyti spaustuvių presams ir pasėlių irigacijos sistemas.

Tačiau, atradus naujus didelius naftos telkinius ir, palygint nedidelės kuro kainos visiškai užtemdė beužgimstančios saulės energetikos šviesą. Ir, kol pasaulis vėl nenugrimzdo į „krizę“ (8-ojo XX a. dešimtmečio energetikos krizė – past.), niekam ta saulė neberūpėjo...
Carter‘io prezidentatvimo laikais visuotinis saulės „baterizavimasis“ gan išdidžiai plėvesavo virš Kapitolijaus kalvos. Bet neilgai. Ronald‘o Reagan‘o (Ronald‘as Reagan‘as – 40-asis JAV prezidentas – past.) administracija, ilgai negaišdama, išmetė tą mintį iš galvos.
Šiais laikais saulės energijos panaudojimo vėl plačiai atgimsta pasauliniu mąstu.
Pažvelkime, kaip vystėsi saulės energetika per paskutinius 100 metų.

Spaudos presas

Augustine Mouchot‘as – prancūzų matematikas išradėjas. Dar 1866 m. jis pademonstravo pirmąjį saulės energija varoma variklį imperatoriui Napoleonui III. 1878-aisiais, tarptautinėje parodoje Paryžiuje pademnstruota jo sukurta ledo gamybos mašina buvo varoma... saulės energijos. O 1879 m. Augustine Mouchot‘as jau pritaikė sualės energiją spaustuvės presui varyti...

Laukų drėkinimas

Amerikiečių inžinierius Frank‘as Schuman‘as 1910-aisiais metais įrengė pirmąją pramoninių mąstelių saulės energijos surinkmo gamyklą Meadi, mažame Egipto kaimelyje netoli Kairo. Frankas ilgai brandino saulės energijos panaudojimo idėją ir net buvo susiruošęs pastatyti ir pritaikyti saulės energijos kolektorius savo gimtąjame miestelyje Tacony, Pensilvanijoje. Galų gale, Egipte nusipirkęs fermą, įrengė milžinišką saulės energijos kolektorių tinklą, kuris pilnai patenkino drėkinimo sistemos energijos poreikius kiaurą parą.
Tada Frank‘as taip atsiliepė apie saulės energiją: „Saulės energijos panaudojimas – faktas, o ne tiesiog „nuostabi galimybė“. Tai įeis į istoriją kaip ir kiti nuostabūs pasiekimai...“

Pirmasis Pasaulinis Karas sustabdė Shuman‘o technologijų vystymą... Vėliau Artimųjų Rytų naftos telkiniai nustūmė Frank‘o Shuman‘o eksperimentą užmarštin iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios.

Dr. Charles Abbott

Fizikas, tyręs oro ir klimato kaitos sąryšį su saulės aktyvumu, taip pat praktiškai bandęs pažaboti saulės energiją. Sukūrė visą eilę saulės energija varomų variklių.

Ch. Abbott‘as demonstruoja vieną iš savo saulės energija varomų variklių Amerikos mokslo naujovių konvencijoje 1936 m.

Pionieriai...

1954-aisiais metais pirmąją modernią saulės bateriją pristatė Bell Laboratories. Tai silikono puslaidininkių pagrindu sukonstruotas įrenginys, paverčiantis saulės šviesą elektros energija.

Palydovai nemeta šešėlio!

Vanguard 1 - pirmasis Saulės baterijomis „apginkluotas“ Žemės palydovas, paleistas į orbitą 1954-aisiais metais. Jis iki šiol sukasi aplink žemę. Beveik visi po Vanguard 1 paleisti palydovai naudoja saulės baterijas įrenginių energijos poreikiams patenkinti.

2 x 2 = ?

Pirmieji kalkuliatoriai su saulės baterijomis pasirodė apie 1978-ousius metus. Tai buvo Royal Solar 1, Sharp EL-8028 ir Teal Photon

Saulėtasis prezidentas...

1979-aisiais Jimmy Carter‘is ant Baltųjų Rūmų vakarų sparno stogo įrengia saulės baterijas, kurių pagaminta elektros energija buvo naudojama šildymui. Neilgam. Ronald‘o Reagan‘o paliepimu 1981 m. saulės baterijos buvo išmontuotos. Saulės energija Baltųjų Rūmų energetinėms reikmėms patenkinti nebuvo naudojama iki pat 2003-iųjų, kai maodernūs fotoelementai buvo sumontuoti ant ūkinio pastato stogo.

Saulės nutviekstas fiasko ...

Pirmoji Saulės energijos elektrinė – „Solar One“, skirta aprūpinti energija gyvenamuosius namus. 2400 namų ūkių. 6 megavatų galios technologijos abra-kadabra Kalifornijoje, JAV, kur daugybė kompiuterizuotų ir motorizuotų heliostatų kiaurą dieną „sekiojo“ paskui Saulės šviesą, pasisukdami reikiamu kampu. Fantastika! Pagaminti 1 KWh elektros energijos 1982-aisiais kainavo... 15 centų. Ir, valstybė, žinoma, ilgai tokios naštos nepakėlė. Nuo 1988-ųjų – tai veidrodinis vaiduoklis dykumoje. Nes modernizuoti ir prikelti gyvenimui „pigios“ energijos surinktuvę... per brangu. Puikiausias įrodymas, kad elektros energija iš Saulės – tik saldus prasimanymas...

TOP GEAR!

General Motors „Saulėmobilis“ Sunraycer lėkė link pergalės pirmosiosee saulės energija varomų automobilių lenktynėse 1987-aisiais metais. Tradicinėmis tapusiose varžybose, vykstančiose Australijos platybėse, kasmet dalyvauja ratuoti įrodymai, kad saulės energija vis dėl to – ir smagu, ir naudinga. Tiesa, statistikos megėjams reikėtų paminėti, kad Sunraycer laimėjo varžybas vidutiniškai riedėdamas 42 mylių per valandą greičiu (maždaug 60km/h – past.) 1987-aisiais, šiuolaikiniai keturračiai monstrai lekia beveik 62 mph (apie 90 km/h) greičiu!

Ant stogo lipau...

Vis plačiau įdiegiant Kyoto protokolą pasaulyje, saulės baterijos ant gyvenamųjų namų stogų – jau nebe stebuklas. Ir vandenį šildo, ir šviečia, ir šildo. O šiais laikais tai labai ištobulėjo – korporacijos FAFCO ant stogų montuojamos vandens šildymo saulės baterijos – lanksčios ir lengvai sumontuojamos. Kaip kokie langų roletai. Brangokai kainuoja – pigiai atsieina... $1500 – ir jūsų šildymo sąskaitos sumažėja iki 50%!

Kai baterijos išsenka...

Tebūnie... šviesa! Į pagalbą ateina saulės baterijos. Pakraunam telefonus, kompiuterius, grotuvus, fotoaparatus. Ir nesvarbu, kad visa apranga – tik maudymosi kostiumėlis, o nešiojamą elektros generatorių atstoja... elegantiškas rankinukas. Vartotojiška visuomenė – puikus progreso variklis... Su Konarka technologies jau supažindinome ansktesniuose Tiesos numeriuose. Nuo užuolaidų iki tentų, ar priglundančių drabužių... Seksualu ir universalu.

Šviesi ateitis..?

Didžiausia žmonijos istorijoje saulės elektrinę planuojama paleisti 2013-aisiais metais. Visai šalia Los Andželo, saulės nutviekstoje dykumoje. Projektą vysto energetikos bendrovė Southern California Edison ir saulės energijos įrangos gamintoja BrightSource.Planuojama, kad naujoji saulės elektrinė, susidedanti iš 7 technologinių vienetų, pagamins daugiau elektros energijos, nei galingiausia atominė elektrinė. Pasiekus projektinį pajėgumą, naujoji elektrinė aprūpins energija 845 000

namų ūkių. Tai daugiau, nei visame San Franciske...

Tačiau, jei bent peržvelgėte ankstesnius šio straipsnio skyrelius, tokias prognozes siūlytume vertinti atsargiai...

“Oskaras” už metų geriausią filmą įteikiamas…

Ką iš tikrųjų veikia Holivudo prodiuseriai?
Kokius darbus jie nudirba, statant filmą?
Visokius, ar... jokius?

Mieli skaitytojai, paprastai žiūrėdami filmą, turbūt nedaugelis paskaitote pavardes titruose. Žinoma, angliškai tai skamba gražiau – “credits” (past.) – lyg koks apdovanojimas… Galų gale – viskas, kas sudomino ir dėl ko atvykote į kino teatrą, ar įsitaisėte prie televizorių ekranų jau seniai perskaityta ir pamatyta reklaminiuose plakatuose, bei anonsuose, pasakysite. Kitaip tariant – žiūrovus pritraukia garsios pavardės ir pažįstami veidai. Dažniausiai tai – aktoriai, ar režisieriai. “Prodiuseris” – tokia pakankamai mistinė ir plačiąjai publikai nepažįstama pareigybė. Ir tikrai – būkime atviri, kai būna paskelbtas svarbiausias metų “Oskaras” – t.y. geriausias metų filmas – statulėlė įteikiama… ne garsiam režisieriui (kaip absoliučiai daugumai mano pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, su kuriais tenka bendrauti, atrodo), ar žydrojo ekrano žvaigždėms, kurias diena iš dienos vienaip ar kitaip linksniuoja įvairiausio plauko žiniasklaida. Šis brangus apdovanojimas įteikiamas filmo “prodiuseriams”. Dažniausiai – visiškai plačiąjai auditorijai nematytam ar negirdėtam asmeniui, ar asmenų grupei. Kartais net ir visa puokštė “Oskarų”. Kad kiekvienam kliūtų… Kokie iš tikrųjų priuserio nuopelnai?

Jei taip galima būtų išsireikšti – prodiuseris – piemuo, ganantis visas filmo aveles nuo pradžių iki galo. Kitaip tariant – tai žmogus, organizuojantis ir vadovaujantis filmo gamybai. (Angliškai “producer” – kilęs iš žodžio “production” – gamyba – past.)
Paprastai, kinas – tai prodiuserio (ar prodiuserių) idėja, kuri pradžioje išvystoma bent iki scenarijaus (dažnai bendradarbiaujant su scenarijaus autoriais – past.). Tada prodiuseris užtikrina visas reikiamas teises į planuojamą filmuoti filmą. Neapainiokite su Lietuva – paprastai, normaliame pasaulyje, prodiuseris pasamdo režisierių, kuris režisuos būsimą filmą, palaimina visų aktorių ir kino kūrėjų komandos samdymą. Na, dar liko, atrodytų, visiškai nereikšmingi dalykai – biudžeto sudarymas, ir priežiūra, bei, taip vadinama “postprodukcija”. Lietuviškai šnekant, tai – filmo montažo, muzikinio takelio sukūrimo ir gamybos priežiūra, bei smagioji dalis – žiūrovų trokštamos, apkalbamos, mylimos ir nekenčiančiamos filmo žvaigždės – pradedant režisieriais ir baigiant aktoriais – nusiunčiamos dalyvauti įvairiuose pokalbių šou, kad pareklamuotų filmą.

Jerry Bruckheimer – „Pirates Of Carribean“, „CSI“, „Pearl Harbour“ ir kt.

„Kiekvieną kartą, statydamas filmą, nejučia pagalvoju, kad tai bus mano paskutinis darbas, nes žiūrovai filmo nežiūrės. Man visada atrodo, kad patirsiu nesėkmę. Aš mirtinai bijau...“

Dažnai “prodiuseris” – tai tik aisbergo viršūnėlė. Tie, kurie paskaito filmo titrus, tą jau išsiaiškino. Pavyzdžiui – 2009 m. “Oskaras” už geriausią filmą – “Lušnynų milijonierius” (Slumdog Millionaire – past.) - vieno prodiuserio, dviejų vykdančiųjų prodiuserių (executive producer), dviejų vykdančiųjų koprodiuserių (co-executive producer), koprodiuserio, asocijuoto prodiuserio (associate producer) ir, taip vadinamo, “lain” prodiuserio (line producer) – nuopelnas.

Chris Carter – „X Files“, „Millenium“ ir kt.

„Kai pastebėsite mane šlaistantis aplink, apsivilkus prabangų kostiumą – bus ta diena, kai norėsiu, kad kas nors paleistų kulką man į kaktą...“

Vykdantysis prodiuseris dažnai turi teises į knygą ar istoriją, kurios motyvais pastatytas filmas. Nesigilinsime į filmo biudžeto ypatybes ir subtilybes – tai per daug sudėtinga. Kad būtų paprasčiau ir aiškiau – aukščiau išvardintos teisės sudaro mažiausiai 25% filmo biudžeto. Vykdantieji prodiuseriai retai prisideda prie filmo kūrybinių ar techninių procesų ir paprastai dirba prie kelių skirtingų projektų iš karto. “Vykdantysis koprodiuseris” (executive co-producer) – titulas paprastai taikomas filmų gamybos studijos svarbiems asmenims arba distributoriams, kurie pretenduoja į gan ribotą projekto finansų dalį. Koprodiuseris (co-producer) atsiskaito prodiuseriui ir, paprastai jis prižiūri aktorių atranką, finansavimą ar postprodukciją. Lain prodiuseris (line producer) visada kažkur netoliese filmavimo aikštelės – jis prižiūri, kad biudžete numatyti išleisti pinigai, būtų išleisti pagal paskirtį! Dažniausiai tai reiškia – jokio kūrybinio indėlio. Tik matematika...

David Chase – „Sopranos“ ir kt.

„Visada buvau kitoks. Prisimenu, kažkada skrisdamas lėktuvu, žiūrėjau filmą „Graži moteris“. Aplink visi tiesiog sprogo iš juoko. „Ho-ho-ho!“, „Ha-ha-ha!“... Man buvo visai nejuokinga. Nei dramatiška. Tiesiog... niekaip. Pagalvojau – tuoj iššoksiu iš lėktuvo...“

“Asocijuotas prodiuseris” (Associate producer) dažniausiai – tiesiog – garbės titulas. Kartais tai netgi tam tikra kompensacija už gerai atliktą darbą filmavimo aikštelėje. Būkime atviri – skirtumas yra – ar tu patenki tarp visų mirtingųjų, surašytų neįskaitomu šriftu, ar atsiduri olimpo viršūnėje, šalia kitų išrinktųjų. Na, bent įskaitomas išskirtinis šriftas titruose. Dažnai - tai nedaug prodiuseriui kainuojantis būdas – atsidėkoti ar apdovanoti kolegas ir bendražygius, kurie, ištikrųjų mažai, ar visiškai neprisidėjo prie konkretaus filmo kūrybos ir gamybos. Kaip prodiuseris David’as Mamet’as rašė apie savo filmą State and Main (2000) – “asocijuotas prodiuseris – titulas, kurį suteiki sekretorei, kad nereikėtų kelti algos…”

Darren Star – „Sex & The City”, “Cashmiere Mafia”, “Beverly

Hills 90210” ir kt.

„Vyriškos nuogybės, rodomos ekrane, palygint su moteriškomis – visada buvo tabu. Kiek save prisiminu, filmuojant vyrus ir moteris, naudojami dvigubi standartai. Manau, kad atėjo laikas, kai ekrane vyriškos nuogybės turi būti matomos nei kiek ne mažiau, nei moteriškos...“

Iš kitos pusės – titulas “prodiuseris” filmo titruose – negarantuoja “Oskaro”,

net jei filmas ir nugali “metų geriausiojo” rinkimuose. Amerikos Prodiuserių Gildija (Producers Guild of America) ir Kino, Mokslo ir Menų Akademijos prodiuserių vykdantysis komitetas griežtai kontroliuoja nominuotų juostų prodiuserių darbą. Griežtieji kontrolieriai vykdo tikrą tyrimą, stengdamiesi įvertinti prodiuserio darbą. Susitinka ir kalbasi su daugybe prie filmo dirbusių žmonių – nuo pasiuntinuko iki filmo kūrėjų komandos. Ir, kartais, šis tyrimas palieka prodiuserį už borto, kaip tai įvyko 2004-aisiais. Iš 6 metų geriausiojo apdovanojimą iškovojusio filmo Crash (“Susidūrimas”) prodiuserių, Akademija apdovanojo tik 4.

Visi žemesni “prodiuserių” titulai gali būti dalijami neatsiklausus Prodiuserių gildijos. Tai nusprendžia filmo teisių turėtojas. Šie titulai dažnai išreiškia skirtingus įvertinimus skirtinguose filmuose. Ypač, kai kalbame apie mažo biudžeto filmus, kur, palygint nedaug žmonių atlieka daugybę pareigų vienu metu.

Tai tiek tų juokų apie sekretorių pamaloninimą… O jūs nuspręskite patys, ar daug reikia nuveikti prodiuseriui ir viesiems kitiems prodiuseriams, kad filmą pamatytų žiūrovai. Ir, ar verti jie priglausti “Oskarą” ant asmeninių trofėjų lentynos…

Pagal Amerikos Prodiuserių Gildijos ir Kino, Mokslo ir Menų Akademijos nuostatas.